Šiluminė energetika
Šiluminės elektrinės yra labiausiai paplitęs jėgainių tipas pasaulyje. Kurui dažniausiai naudojamas mineralinis kuras (naftos produktai, akmens anglis, gamtinės dujos), biokuras, komunalinės ir pramoninės atliekos. Šiluminės elektrinės vyrauja tose šalyse, kurios turi pakankamai iškastinio kuro arba daug jo importuoja. Šalys, kurios turtingos iškastinio kuro, energiją gamina tik šiluminėse elektrinėse (JAE, Kuveitas, Kataras). Privalumai: nesudėtinga ir nebrangi statyba, tinka statyti greta miestų, kur daug vartotojų, naudoja įvairų kurą, gana saugi. Trūkumai: naudoja išsenkančiuosius išteklius, priklauso nuo transporto, gana brangi pagaminama energija, didelė tarša.
Šiluminė energetika Estijoje sudaro 83 %, daugiausia naudojami Estijoje išgaunami degieji skalūnai.
Turimi akmens anglių ištekliai Lenkijai leidžia plėtoti šiluminę energetiką. Šio tipo elektrinėse pagaminama 87 % energijos.
Kipro šiluminė energetika sudaro 91 % energijos. Kipras neturi jokių kasamųjų išteklių ir visus juos importuoja. Panaši situacija susidariusi ir Airijoje bei Japonijoje.
Beveik visa energija (99 %) pagaminama šiluminėse elektrinėse iš vietinių žaliavų. Alžyras turi pakankamai naftos ir dujų išteklių, kuriuos naudoja ne tik energetikos sektoriuje, bet ir eksportuoja į Pietų Europą.
Šiluminėse elektrinėse pagaminta energija sudaro 91 % visos energijos. Tokią energetikos struktūrą lemia turimi gausūs akmens anglių ištekliai. Likusią dalį (6 %) sudaro branduolinė energija.
Iš iškastinio kuro Australijoje pagaminama 83 % energijos. Australija išgauna naftos, gamtinių dujų, degiųjų skalūnų ir ypač daug akmens anglies. Nors Australija turi ir urano, branduolinės energetikos šioje šalyje nėra.