Pelkės
Pelkių tipai
Nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis, vadinami pelkėmis. Šiuo metu pelkės užima 6,4 % Lietuvos teritorijos. Dauguma pelkių yra nedidelės, maždaug iki 50 ha dydžio. Lietuvos teritorijoje pelkės pasiskirsčiusios netolygiai. Dauguma jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumos vandenskyrose, Pietryčių lygumos upių slėniuose. Lietuvoje pelkės susidaro trimis būdais: užpelkėjant ežerams, sausumai arba šaltiniuotoms pašlaitėms. Lietuvoje iškrinta nemažai kritulių, o menkas jų išgaravimas palankus drėgmės pertekliui kauptis ir pelkėms susidaryti. Pelkės susidaro ten, kur negiliai slūgso gruntiniai vandenys ir vyrauja molingos, vandeniui nelaidžios uolienos. Manoma, kad per 12 tūkstančių metų užpelkėjo apie 15 tūkstančių Lietuvos ežerų, todėl apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Pelkės reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sudaro tinkamas sąlygas savitoms augalų rūšims augti ir paukščiams gyventi, sugeria aplinkos teršalus. Atsižvelgiant į mitybos sąlygas, paviršiaus išgaubtumą bei augaliją, skiriami trys pelkių tipai: žemapelkės, aukštapelkės ir tarpinės.
Žemapelkės – jauniausios pelkės, jos sudaro 71 % visų Lietuvos pelkių. Formuojasi žemesnėse vietose, sekliuose ežeruose, upių slėniuose, deltose, paežerėse. Paviršius lygus arba įgaubtas. Šio tipo pelkes maitina krituliai, gruntiniai arba upių vandenys, todėl dažniausiai būna šlapia visus metus. Žemapelkės nuo kitų pelkių skiriasi tuo, kad jose vyrauja viksvos ir žaliosios samanos, auga paprastosios nendrės, meldai, alksniai, asiūkliai. Žemapelkių durpėse gausu mineralinių medžiagų, todėl jos tamsiai rudos arba net juodos (Baltosios Vokės pelkė, Tytuvėnų tyrelis, Praviršulio tyrulis).
Aukštapelkės formuojasi iš žemapelkių ir sudaro 22 % visų Lietuvos pelkių. Jų paviršius išgaubtas, būdingos rūgščios durpės, mineralinių medžiagų yra labai mažai, todėl dažniausiai durpės yra šviesiai rusvos. Šio tipo pelkes maitina tik krituliai ir paviršiniai vandenys. Aukštapelkių augalija skurdesnė, medžiai auga neaukšti, kreivi. Aukštapelkėse svarbią vietą užima kiminai, rūgščią dirvą mėgstantys augalai, tokie kaip švyliai, gailiai, girtuoklės, spanguolės. Didžiausios aukštapelkės: Žuvinto palios, Kamanos, Čepkelių raistas, Reiskių tyras.
Pelkėse susidaro ūkiui naudingosios iškasenos – durpės. Žemapelkių durpės naudojamos kompostui gaminti, jomis tręšiami dirbami laukai. Aukštapelkių durpės nėra tokios vertingos, bet jos naudojamos šiltnamių žemei ruošti, kurui bei gyvulių kraikui. Durpių telkiniai vadinami durpynais. Šiuo metu Lietuvoje durpynai užima apie 9,9 % šalies ploto. Pramoniniais durpynais laikomi didesni kaip 100 ha durpynai, kurių vidutinis gylis didesnis kaip 1 m. Tokių durpynų Lietuvoje yra apie 338, juose susikaupę apie 556 mln. tonų durpių. Lietuvoje įrengta apie 60 pramoninių durpynų, bet jų gavyba labai sumažėjusi, dauguma durpynų apleisti. Apie 83 % durpių eksportuojama į užsienio šiltnamių ūkius, o maždaug 17 % durpių produkcijos sunaudojama Lietuvoje (trąšoms, kurui, gydymo reikmėms). Didžiausi Lietuvos durpynai: Didysis Tyrulis (Radviliškio raj.), Aukštumala (Šilutės raj.), Rėkyva (Šiaulių raj.), Ežerėlis (Kauno raj.), Baltoji Vokė (Vilniaus raj.).
