Aukštumų ir lygumų upės
Kadangi Lietuva yra lygumų kraštas, tad ir upės priskiriamos lygumų upių tipui. Lygumų upių (Nevėžio, Mūšos) nuolydžiai nedideli, slėniai platūs. Upės teka lėtai, daro daug gražių vingių – meandrų. Žemumų upių krantai paprastai būna uždumblėję, užžėlę augalais. Tik Žemaičių ir Aukštaičių aukštumomis tekančių upių nuolydžiai didesni, vagose yra akmenų, pasitaiko nedidelių seklumų ir slenksčių (Bartuva, Širvinta, Dūkšta).
Saidė
Saidė – upelis Trakų rajone, Neries kairysis intakas. Nedidelis upelis surenka vandenis iš viso Trakų ežeryno ir Dzūkijos aukštumos šiaurės rytinių šlaitų. Todėl upelis sraunus, turi aukštumų upės požymių.
Saidė
Neris
Neries santakos vieta, kur Neris įteka į Nemuną, yra Lietuvos vidurio žemumoje. Paviršiaus nuolydis nedidelis, todėl Neries upė išplatėja, teka lėtai ir ramiai.
Nemuno ir Neries santaka
Nemunas
Nemunas išteka iš Baltijos aukštumų, vėliau praplatėja ir vidurupyje patenka į Vidurio Lietuvos žemumą. Čia nuolydis yra nedidelis, todėl upės tėkmė nėra srauni, o upės vaga, vingiuodama tarp moreninių gūbrių, suformuoja įspūdingas kilpas.
Nemuno kilpos
Šventoji
Šventajai artėjant prie Vidurio Lietuvos žemumos, vaga tiesėja, o jos nuolydis, priešingai, didėja. Upėje yra daug seklumų, salų, ypač ties Ukmerge. Gana didelį Šventosios vagos nuolydį žemupyje lėmė upės įsiliejimas į vėliau susidariusį Nemuno upyną.
Šventoji ties Ukmerge
Minija
Minija prasideda Žemaičių aukštumoje ir toliau patenka į Pajūrio žemumą. Vidurupyje jai būdingi lygumų upių požymiai: nedidelis nuolydis, lėta tėkmė, meandros. Minija vidurupyje turi aiškų slėnį, kuris išplatėja ir susilygina tik žemupyje.
Merkys
Merkys prasideda Ašmenos aukštumose, Lietuvoje patenka į smėlėtą lygumą ir ja teka iki pat žiočių. Žemupyje Merkys primena žemumų upę, kuriai būdinga lėta tėkmė, praplatėjęs slėnis, vingiuojanti vaga.
Merkys ties Merkine