Blog Archives

Kas penkerius metus ES rinkėjų tiesiogiai renkami Europos Parlamento nariai atstovauja savo šalių piliečiams. Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba – pagrindinės ES teisėkūros institucijos.
Europos Parlamentas atlieka tris svarbiausias funkcijas:
• svarsto Europos Sąjungos teisės aktus ir kartu su Europos Sąjungos Taryba juos priima;
• tikrina kitų ES institucijų darbą, visų pirma, Europos Komisijos, siekdamas užtikrinti, kad jos veiktų demokratiškai;
• svarsto ES biudžetą ir kartu su Europos Sąjungos Taryba jį priima.
Kiekvienos šalies Europos Parlamento narių skaičius maždaug proporcingas jos gyventojų skaičiui. Pagal Lisabonos sutartį nė viena šalis negali turėti mažiau nei 6 arba daugiau kaip 96 Europos Parlamento narius. Toks skirstymas turės įsigalioti nuo 2014 m. rinkimų.
Parlamento nariai į grupes skirstomi ne pagal pilietybę, o pagal partinę priklausomybę.

Europos Parlamentas dirba trijose vietose: Briuselyje (Belgija), Liuksemburge ir Strasbūre (Prancūzija). Liuksemburge yra Parlamento administracinės įstaigos (generalinis sekretoriatas). Viso Parlamento posėdžiai (plenarinės sesijos) vyksta Strasbūre ir Briuselyje. Komitetai taip pat posėdžiauja Briuselyje.

Europos Parlamentas

Pirmi rinkimai į Europos Parlamentą Lietuvoje įvyko 2004 m. birželio 13 d. Tada Lietuva turėjo teisę į Europos Parlamentą deleguoti 13 parlamentarų. Antri rinkimai įvyko 2009 m. birželio 7 d. Šiems rinkimams Lietuva pagal naują tvarką turėjo teisę deleguoti 12 narių, vienu mažiau negu praėjusiuose rinkimuose. Lietuvos deleguoti parlamento nariai Europos Parlamente turi galimybę pasisakyti plenarinėse sesijose, rengti pranešimus ar jų pagrindu rezoliucijas – pagrindinius dokumentus, dėl kurių balsuojama plenarinėse sesijose, pareikšti komiteto nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu, dirbti grupėmis ir parengti rašytinę deklaraciją ar ruošti klausimus prieš parlamento plenarinę sesiją. Treti rinkimai įvyko 2014 m. ir Lietuva išrinko 11 europarlamentarų. Ketvirti rinkimai įvyko 2019 m. 2019–2024 metų Europos Parlamento kadencijoje dirba 11 Lietuvos deleguotų europarlamentarų. Pagal aktyvumą jie nėra patys aktyviausi: 17 vieta iš 28 šalių, aktyviausi – austrai ir belgai. Kiekvieno deleguoto europarlamentaro aktyvumą atskirai galima sužinoti svetainėje www.mepranking.eu.

Europos Vadovų Taryba

Kartais pavadinama Viršūnių Taryba – renginys, kuriame Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai susitinka su Europos Komisijos prezidentu aptarti ir priimti sprendimų dėl svarbiausių Europos Sąjungos klausimų.

Europos Sąjungos Taryba

Dideliu iššūkiu Lietuvai, jos politikai tapo pirmininkavimas ES Tarybai. Lietuva 2013 m. šešis mėnesius – nuo liepos iki sausio – pirmininkavo šios Tarybos 260 parengiamųjų darbo grupių, atstovavo Tarybai santykiuose su Europos Parlamentu, Komisija ir kitomis institucijomis. Lietuva organizavo apie 3000 įvairaus lygio susitikimų Briuselyje ir Liuksemburge, apie porą šimtų susitikimų Lietuvoje. Taryba veda derybas dėl teisės aktų ir juos priima. Ji yra viena pagrindinių ES sprendimus priimančių institucijų. Tarybai vadovauja ES valstybės narės po 6 mėnesius.

Europos Komisija

Atsako už naujų Europos teisės aktų pasiūlymų rengimą ir įgyvendiną. Valdo ES politiką ir skiria ES finansavimą. Lietuvai Europos Komisijoje iki 2009 m. atstovavo Dalia Grybauskaitė, ji buvo atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą. Vėliau ją 2009 m. viduryje pakeitė buvęs LR finansų ministras Algirdas Šemeta. Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys yra Virginijus Sinkevičius, atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę. LR Vyriausybės deleguotas komisaras yra vienas iš 27 Europos Komisijos narių, jis atsakingas ne už Lietuvos problemų sprendimą, o už visos Europos Sąjungos reikalus.

Svarbiausia iš visų institucijų ES valdžios struktūroje – Europos Vadovų Taryba, kuri nustato ES bendrąsias politikos gaires ir prioritetus.

Pagrindines politikos kryptis nustato ir teisės aktus leidžia trejetas institucijų: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija.

Dar dvi labai reikšmingos institucijos: Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. ES teise nustatytą tvarką palaiko Teisingumo Teismas, o ES veiklos finansavimą tikrina Audito Rūmai.

Euras – oficiali septyniolikos ES šalių valiuta. Ši valiuta į tarptautinę finansų rinką įvesta 1999 m., bet banknotai ir monetos išleistos tik 2002 m. sausio 1 d.
Banknotai visose šalyse vienodi, o monetų aversą kiekviena šalis leidžia pagal savą dizainą. Euru naudojasi šešios šalys, nepriklausančios ES: Monakas, San Marinas ir Vatikanas – oficialiai, o Andora, Kosovas, Juodkalnija – neoficialiai.

Bendra valiuta naudinga daugeliu aspektų. Keliaujant į kitą šalį ar sudarant verslo sandorius su užsienio partneriais, nepatiriama pinigų keitimo išlaidų, galima lengvai palyginti kainas skirtingose šalyse, nemokami (arba mokami daug mažesni) mokesčiai už tarptautinį atsiskaitymą.

Bendra valiuta naudinga ekonomikos krizės sąlygomis. Ji padeda ES šalims lengviau suderinti antikrizinius veiksmus, garantuojamos stabilios kainos.

Laipsniškai eurą turėtų įsivesti visos ES šalys. Tačiau kiekvienoje tai gali įvykti tik tada, kai jos ekonomika bus tam tikro lygio. Nustatytos griežtos prisijungimo prie euro zonos sąlygos, vadinamos Mastrichto kriterijais.

Dvi ES valstybės – Danija ir Švedija – nors ir galėtų, tačiau nenaudoja euro.

Tai – vidaus rinkos pagrindas, viena iš fundamentalių laisvių. Laisvas asmenų judėjimas piliečiams suteikia galimybę ieškoti geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų, pagerinti gyvenimo standartus, kitaip išnaudoti bendrosios rinkos galimybes. Laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo 1985 m. Šengeno sutarties (taip pat 1990 m. Šengeno konvencijos ir 1999 m. Šengeno sutarties įtraukimo į Bendrijos teisyną), padėjusios laipsniškai atsisakyti valstybių narių tarpusavio sienų kontrolės.

Laisvas asmenų judėjimas skatina vidaus rinkos našumą ir efektyvesnį išteklių pasiskirstymą. Šiandien visų ES šalių darbuotojams bei jų šeimos nariams garantuojamos teisės judėti, apsigyventi ir dirbti kitoje ES narėje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Visgi yra tam tikrų apribojimų, padedančių užtikrinti ir valstybių narių, į kurias piliečiai migruoja, teises. Pavyzdžiui, taikomos tam tikros sąlygos norintiems kitoje valstybėje narėje apsigyventi ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, ribojama teisė pradėti dirbti kitos narės valstybės tarnyboje, o kai kurios šalys vis dar taiko apribojimus naujųjų valstybių narių (Rumunijos ir Bulgarijos) piliečiams.

Naudodamiesi asmenų judėjimo laisve, ES piliečiai gali:
• ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje, laikydamiesi toje šalyje darbuotojams taikomų reikalavimų;
• priimti kitose valstybėse narėse teikiamus darbo pasiūlymus;
• gauti pagalbą iš kitos valstybės narės įdarbinimo institucijų;
• gauti tokias pačias socialines ir mokesčių lengvatas, kaip ir tos valstybės narės darbuotojai;
• lygiomis sąlygomis naudotis profesinių sąjungų teisėmis įskaitant teisę balsuoti, būti renkamiems į profesinės sąjungos administraciją, arba į kitus valdymo organus.

Laisvo kapitalo judėjimo įgyvendinimas neatsiejamas nuo sėkmingo vidaus rinkos funkcionavimo. Jis būtinas užtikrinant kitas – prekių ir paslaugų – judėjimo laisves. ES finansinė rinka liberalizuotai veikia nuo 1993 m. Bendros valiutos – euro – įvedimas (nefiziniu pavidalu 1999 m. ir fiziniu 2002 m.) itin palengvino kapitalo judėjimą tarp valstybių narių. Norint, kad vidaus rinka sėkmingai veiktų, svarbu, kad ūkio subjektai, ypač smulkaus ir vidutinio verslo atstovai, galėtų skolintis kapitalo mažiausia kaina, o investuotojai ir kapitalo skolintojai galėtų siūlyti savo išteklius ten, kur labiausiai reikia. Todėl ES draudžiamos priemonės, kurios trukdo laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.

Kapitalo judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
• kitose valstybėse narėse atsidaryti banko sąskaitą;
• kitose valstybėse narėse atlikti pinigines ir vertybinių popierių operacijas – pervesti pinigus, gauti ir teikti finansines paskolas, tvarkyti einamąsias ir depozitines sąskaitas;
• kitose valstybėse narėse įsigyti nekilnojamojo turto, užsienio firmų akcijų ar atlikti kitas investicijų procedūras;
• įmonėms – investuoti į kitų valstybių narių įmones, jas įsigyti ar aktyviai dalyvauti jų valdyme.

Laisvas prekių judėjimas įgyvendinamas siekiant skatinti prekybą tarp valstybių narių, sukurti palankesnę terpę importo ir eksporto plėtojimui, verslo plėtrai ir vartotojų poreikių patenkinimui. Muitų ir kiekybinių apribojimų bei jiems lygiaverčių priemonių uždraudimas – vieni iš kertinių principų, lemiančių sėkmingą vidaus rinkos funkcionavimą. Kiekybiniais apribojimais laikomi valstybių narių numatyti importuojamų prekių skaičiaus ribojimai. Tačiau be muitų ir jiems lygių apmokestinimų uždraudimo svarbu šalinti kitas kliūtis, trukdančias laisvam prekių judėjimui.

Laisvas prekių judėjimas garantuojamas:
• uždraudžiant apmokestinti kitų valstybių narių prekes papildomais mokesčiais;
• uždraudžiant priemones, kurios sukuria geresnes sąlygas vidaus prekėms prieš importuojamas prekes;
• taikant abipusio pripažinimo principą: jei prekė vienoje valstybėje narėje pagaminta ir parduodama teisėtai ir atitinka kokybės standartus, ją turi būti leidžiama parduoti ir kitoje valstybėje narėje;
• uždraudžiant kiekybinį eksporto ir importo prekių ribojimą.

Tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje – tiek susijusias su bankininkyste ar draudimu, tiek su konsultacijomis ar turizmu. Paslaugų sektorius apima didelę ES ekonomikos dalį (apie 70 %), todėl ypač svarbu, kad būtų įveiktos laisvą paslaugų judėjimą ribojančios kliūtys. Paslaugų judėjimo laisvė užtikrina, kad ekonominiai veikėjai galėtų nekliudomai teikti paslaugas kitose valstybėse narėse tam tikrą laikotarpį ar nuolat. Norėdami teikti paslaugas, jie neprivalo būti įsisteigę toje valstybėje narėje, tai yra, jų verslas gali būti įsteigtas ir registruotas kitoje šalyje. Draudžiamos bet kokios priemonės, ribojančios laisvą paslaugų judėjimą tarp valstybių narių, taip pat ir bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu.

Paslaugų judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
• kitoje valstybėje narėje teikti paslaugas;
• kitoje valstybėje narėje naudotis teikiamomis paslaugomis;
• teikti ir naudotis paslaugomis kertant valstybių narių sienas;
• įsisteigti kitoje valstybėje narėje.

Steigiant Europos anglių ir plieno bendriją, o vėliau kuriant dabartinę Europos Sąjungą, vienas iš pagrindinių tikslų – bendra rinka. Šiam tikslui pasiekti laikomasi „Keturių laisvių” principo. „Keturios laisvės“ – tai laisvas asmenų judėjimas, laisvas prekių judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas. Geriausias šio principo įgyvendinimo pavyzdys – Šengeno sutartis.

Akivaizdi ekonominė ir politinė vienijimosi nauda skatino prie Europos Bendrijos prisijungti ir kitas Europos šalis. 1973 m. Bendrijos narėmis tapo Didžioji Britanija, Airija, Danija. Po šio pirmojo plėtros etapo XX a. devintajame dešimtmetyje prie Europos Bendrijos prisijungė Graikija (1981), Ispanija ir Portugalija (1985). Žlugus komunizmui ir 1990 m. suvienijus Vokietiją, buvusi Rytų Vokietijos teritorija prisijungė prie Bendrijos. 1995 m. prie jau tuometinės Europos Sąjungos prisijungė Austrija, Švedija ir Suomija. Didžiausias Bendrijos bloko išsiplėtimas įvyko 2004 m., kai į Europos Sąjungą įstojo net aštuonios komunistinio režimo šalys ir teritorijos: Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija bei dvi pietų Europos šalys: Kipras ir Malta. 2007 m. Bendriją papildė dar dvi valstybės: Bulgarija ir Rumunija. 2013 m. liepos 1 d. jauniausia ES nare tapo Kroatija.