Skip to main content

Induizmas

Religijų paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje

Induizmas – viena seniausių religijų, atsiradusi III tūkst. pr. Kr. Indijoje. Ji yra viena iš daugiausiai pasekėjų turinčių pasaulio etninė religija, ją išpažįsta apie 13 % pasaulio gyventojų. Apie 80 % induizmo išpažinėjų gyvena Indijoje. Induizmas šlovina septynias šventąsias upes, švenčiausia laikomas Gangas. Induizmo centras – Varanasis.

Varanasis – miestas Šiaurės Indijoje prie Gangos upės. Svarbus kultūros, istorijos centras, vienas pagrindinių induistų ir budistų piligrimų centrų (apsilanko iki 1 mln. žmonių per metus).

Kailašo kalnagūbris Tibete yra svarbus tuo, kad iš jo šlaitų išteka keturios Pietų Azijos upės. Tai svarbi šventa vieta tiek budistams, tiek induistams.


Budizmas

Religijų paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje

Budizmas – seniausia pasaulinė religija, atsiradusi Šiaurės Indijoje VI a. pr. Kr. Pasak padavimo, budizmo pradininku laikomas princas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Išplito Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse. Budistų centras yra Tibete, Lasos mieste. Kadangi budizmas atsirado Indijoje, daugelis tų pačių šventų vietų yra svarbios ir budistams, ir induistams.

Lasa (Tibetas) – pasauliniu mastu svarbus kultūrinis ir turistinis budistų religinis centras. Pagrindinis miesto objektas – Dalai Lamos rūmai – potala.

Varanasis – miestas Šiaurės Indijoje prie Gangos upės. Svarbus kultūros, istorijos centras, vienas pagrindinių induistų ir budistų piligrimų centrų (apsilanko iki 1 mln. žmonių per metus).

Kailašo kalnagūbris Tibete yra svarbus tuo, kad iš jo šlaitų išteka keturios Pietų Azijos upės. Tai svarbi šventa vieta tiek budistams, tiek induistams.

Fudži – senovės japonai manė, kad kalnas yra šventas, jame esantis 700 metrų pločio krateris Nain buvo laikomas šventykla, o šintoistams ir budistams ir visas kalnas.


Islamas

Religijų paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje

Islamas – antra pagal dydį religija – atsirado VII a. Saudo Arabijoje, Mekoje. Iš čia išplito į Šiaurės Afrikos, Pietvakarių Azijos bei kai kurias Pietryčių Azijos valstybes. Musulmonų šventieji miestai yra Meka ir Medina.

Meka – švenčiausias musulmonų miestas, kuriame atsirado islamo religija. Tikras musulmonas bent kartą gyvenime turi apsilankyti Mekoje, kuriame gimė pranašas Mahometas. Jei nesi musulmonas, Mekoje lankytis draudžiama.

Medina – tai antras pagal svarbą po Mekos musulmonų miestas.

Jeruzalė. Visos trys didžiosios religijos mano, kad Šventyklos kalne aukojo Abraomas: musulmonai tiki, kad iš čia pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Judėjams švenčiausia vieta – Raudų siena skiria žydų, musulmonų ir krikščionių kvartalus.


Krikščionybė

Religijų paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje

Krikščionybė – viena iš gausiausių religijų, atsiradusi I amžiaus pradžioje Romos imperijos rytinėje provincijoje – Judėjoje, dabartiniame Izraelyje, paplito beveik visame pasaulyje.

Krikščionybę išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų, daugiausia Europoje, Amerikoje ir Australijoje, šios religijos išpažinėjų yra ir Afrikoje bei Azijoje.

Jeruzalė. Visos trys didžiosios religijos mano, kad Šventyklos kalne aukojo Abraomas: musulmonai tiki, kad iš čia pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Judėjams švenčiausia vieta – Raudų siena skiria žydų, musulmonų ir krikščionių kvartalus.

Vatikanas – katalikų sostinė, mažiausia pasaulio valstybė, esanti Romos miesto centre. Šv. Petro bazilika traukia tikinčiuosius iš viso pasaulio.

Lurdo miestelis, esantis pietų Prancūzijoje, tapo svarbiu religiniu centru, gausiai lankomu turistų bei piligrimų iš viso pasaulio, kai XIX a. mergaitei apsireiškė Švenčiausioji Dievo Motina Marija.

Čenstakavoje yra vienuolynas, į kurį bažnytinių švenčių metu suplūsta piligrimai iš viso pasaulio.


Religija

Religijų paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje

Visų kultūrų sudedamoji dalis yra religija. Tai vienas iš pagrindinių žmonijos kultūros elementų. Ji formuoja skirtingą požiūrį į gyvenimą ir vaidina svarbų vaidmenį šalių kultūroje, politikoje, ekonomikoje, pvz., religija gali lemti šeimos dydį – tai lemia pasaulio gyventojų skaičių ir pasiskirstymą. Religija turi įtaką ir šalies ekonomikai, pvz., žemės ūkio specializacijai: judėjų ir musulmonų religija draudžia valgyti kiaulieną, induizmas – galvijų mėsą. Religija gali keisti net politinį žemėlapį – religiniai skirtumai dažnai tampa karo pradžios motyvu. Nors religijos skiriasi, tačiau jos turi ir daug bendrų bruožų: tikėjimą, amžinybės viltį, maldą, simbolius, šventąsias vietas, šventes. Kiek pasaulyje yra religijų, pasakyti sunku. Daugybė pirmykščių religijų išnyko, kai kurios susiliejo su pagrindinėmis. Visos šiuolaikinės religijos skirstomos į pasaulines ir etnines (tautines).

Geografas Vidmantas Daugirdas kalba apie religijas

Besivystančių šalių bruožai

Valstybių socialinė ir ekonominė galia

Besivystančios šalys – tai valstybės, esančios žemesnėje socialinės ir ekonominės raidos pakopoje negu išsivysčiusios šalys.

Besivystančioms šalims būdingi tokie bruožai:

  • ekonomiškai jos gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių;
  • švietimo lygis neaukštas arba žemas;
  • nepakankama medicininė priežiūra, nemažas kūdikių mirtingumas, trumpesnė negu išsivysčiusiose šalyse vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė;
  • nemaža žmonių dalis laikosi senųjų tradicijų.

Prie besivystančių pasaulio regionų galima priskirti Afriką, beveik visą Aziją ir Lotynų Ameriką.

Besivystančioms šalims būdingas žemas BVP vienam gyventojui (<12 000 JAV dol.). Tai lemia prastai išplėtota pramonė, ekstensyvus ir mažai produktyvus žemės ūkis, dėl mažo raštingumo žema darbuotojų kvalifikacija. Kai kurių šalių (Persijos įlankos šalys, Libija, Venesuela), eksportuojančių naftą ir gamtines dujas, BVP vienam gyventojui prilygsta išsivysčiusių šalių lygiui, bet prasti socialiniai rodikliai rodo šių šalių žemą išsivystymo lygį.

Besivystančių šalių grupei būdingas netolygus pajamų pasiskirstymas. Aukštas ir labai aukštas pajamas gaunančių žmonių skaičius sudaro tik labai mažą dalį, šiose šalyse dažnai nėra viduriniosios klasės – vidutines pajamas gaunančių žmonių. Labai didelė žmonių dalis gauna labai mažas arba iš vis negauna jokių pajamų, tad skursta.

Dėl mažų investicijų į pramonės ir žemės ūkio plėtrą, naujos technikos įsigijimą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą besivystančių šalių ūkio produktyvumas labai žemas.

Besivystančioms šalims būdinga silpna arba nepakankamai išplėtota pramonė. Tai lėmė tradicijų nebuvimas, mažos valstybės investicijos į pramonės įmones.

Besivystančiose šalyse didžioji dalis gyventojų dirba žemės ūkyje (40–90 %), nes vyrauja rankų darbas. Ekstensyvus, natūrinis žemės ūkis neleidžia uždirbti pakankamai pajamų, tad nėra galimybės investuoti į žemės ūkio techniką, trąšas, produktyvesnes sėklas.

Didžiąją dalį besivystančių šalių eksporto sudaro žaliavos, nemaža dalis šalių priklauso nuo vienos ar kelių prekių eksporto. Dėl staiga sumažėjusio šių prekių poreikio pasaulio rinkoje, tokios šalys-eksportuotojos gali patirti didelę ekonominę krizę. Silpnai išplėtota pramonė ir nekvalifikuota darbo jėga neleidžia kurti kokybiškų prekių, tad besivystančioms šalims sunku įsitvirtinti pasaulinėje prekybos rinkoje.

Besivystančiose šalyse labai silpnai išplėtotas transporto tinklas, didžioji dalis kelių yra neasfaltuoti, miestai neturi aplinkelių, didžioji dalis transporto infrastruktūros (geležinkeliai, jūrų uostai), kurią pastatė kolonizatoriai, reikalauja investicijų ir atnaujimo, modernizavimo.

Daugeliui besivystančių šalių būdingas demografinis sprogimas. Ši problema itin opi Afrikos ir Pietų bei Pietryčių Azijos šalyse. Demografinio sprogimo pagrindinės priežastys – sumažėjęs mirtingumas, bet išlikęs didelis gimstamumas.
Per didelis gyventojų skaičius ir spartus jo augimas besivystančiose šalyse sukelia daug problemų: trūksta maisto, kyla bado pavojus, trūksta darbo vietų, nepakanka būstų, juntamas švietimo ir medicinos įstaigų trūkumas.

Žemas moterų raštingumo lygis, prastai išplėtota medicinos priežiūros sistema (trūksta gimdyklų, nėra būtinų skiepų kūdikiams), lemia didelį kūdikių mirtingumą. Besivystančiose šalyse šis rodiklis siekia 30–70 %.

Mažą vidutinę gyvenimo trukmę besivystančiose šalyse lemia didelis mirtingumas, ypač vyrų, nes jie dažniausiai dirba sunkius darbus, yra labiau linkę į alkoholizmą ir narkotikus, dalyvauja karuose. Labai opi problema ŽIV ir AIDS papilitimas, ypač Pietų Afrikos valstybėse (pvz., Svazilande vidutinė gyvenimo trukmė siekia tik 59 metus, nes 27 % suaugusiųjų serga AIDS).

Medicininė priežiūra besivystančiose šalyse yra labai žemo lygio, prastai išplėtotas arba visiškai nėra gydymo įstaigų tinklo, vienam gydytojui tenkančių pacientų dalis labai didelė. Antai Pietų Afrikos valstybėse šis skaičius gali siekti net 50 000, kai tuo tarpu išsivysčiusiose Europos šalyse iki 300–400 pacientų.

Nepakankamą ir menkavertę mitybą besivystančiose šalyse lemia maisto trūkumas, kurio priežastis – žemas žemės ūkio produktyvumas ir per didelis gyventojų skaičius. Daugelyje šalių per dieną gaunama vidutiniškai 2500 kilokalorijų, o kai kuriose 2000 ar dar mažiau. Dėl nepakankamos mitybos didėja susirgimų galimybė, sutrinka vaikų fizinis vystymasis, trūksta jėgų dirbti.

Besivystančioms šalims būdingas žemas raštingumo lygis, gausu beraščių žmonių. Antai Malyje, Pietų Sudane, Burkina Fase raštingumo lygis tesiekia 20–40 %. Besivystančioms šalims būdinga ir trumpesnė mokymosi trukmė, čia vidutiniškai mokomąsi apie 9 metus. Daugelis vaikų baigia tik pradinę mokyklą, nes trūksta mokyklų, įprasta mokytis lauko sąlygomis, nemažai vaikų verčiami dirbti.

Besivystančioms šalims būdinda prastesnė moterų padėtis, ypač tai pastebima islamiškose šalyse. Mergaitėms ribojamos galimybės mokytis, įgyti aukštesnį išsilavinimą. Besivystančiose šalyse daugiausia vyrai užima vadovaujančias pareigas, jų darbo užmokestis kelis ar keliolika kartų didesnis nei moterų. Pastebima, kad Lotynų Amerikos šalyse moterų padėtis gerėja, čia siekiama labiau suvienodinti teises.


Išsivysčiusių šalių bruožai

Valstybių socialinė ir ekonominė galia

Išsivysčiusios šalys – tai valstybės, pasiekusios tam tikrą aukštą socialinės ir ekonominės raidos stadiją.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos šalis laikoma išsivysčiusia:

  • pakankamai stipri ekonomika, gerai išplėtota pramonė;
  • aukštas švietimo lygis – beveik visi gyventojai raštingi, nemaža dalis turi aukštąjį išsimokslinimą;
  • gera medicininė priežiūra (pakankamas ligoninių, gydytojų skaičius), mažas kūdikių mirtingumas, gana ilga vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė;
  • pakankamai brandi visuomenė – žmonės gyvena pagal šiuolaikinio civilizuoto pasaulio taisykles.

Išsivysčiusioms šalims būdingas gana didelis BVP, tenkantis vienam šalies gyventojui. Dažniausiai šalis priskiriama išsivysčiusioms, kai jos BVP vienam gyventojui siekia per 12 000 JAV dol., nors kai kurie ekonomistai teigia, kad ši riba yra 25 000 JAV dol. Pavyzdžiui, kai kurios Persijos įlankos šalys labai turtingos, tačiau jų ekonomika gerokai priklauso nuo išgaunamos naftos, o nemaža gyventojų, ypač vyresnio nei 65 metų amžiaus, neraštingi. Tokias šalis tik iš dalies galima laikyti išsivysčiusiomis.

Dažniausiai išsivysčiusiose šalyse pajamos pasiskirsčiusios tolygiai, tai daugiausia būdinga senosios ekonomikos šalims (JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija), tačiau išimtimi reiktų laikyti naujosios ekonomikos šalis, kuriose dar labai juntamas turtingųjų atotrūkis nuo gaunančių vidutines ar mažesnes pajamas.

Išsivysčiusių šalių ūkiui būdingas didelis produktyvumas, tai lemia tradicijos, kvalifikuota darbo jėga, didelės investicijos į gamybą, infrastruktūrą ir paslaugas.

Daugelyje išsivysčiusių šalių pramonė plėtojama jau antras šimtmetis. Šioms šalims būdinga gerai išplėtota pramonė, plėtojamos įvairios pramonės šakos – nuo sunkiosios iki aukštųjų technologijų. Nuolatinis investavimas į pramonės modernizavimą, naujų sričių plėtrą, lėmė šių šalių ekonominius rodiklius.

Išsivysčiusiose šalyse žemės ūkyje dirba labai maža dirbančiųjų šalies gyventojų dalis. Aukšto išsivystymo šalyse žemės ūkyje dirba iki 8–10 % dirbančiųjų, vidutinio išsivystymo šalyse – iki 20 %. Nepaisant mažos dirbančiųjų dalies, žemės ūkis išsivysčiusiose šalyse labai produktyvus. Tai lemia moderni kompiuterizuota technika, trąšos, intensyvus ūkininkavimas.

Daugelio išsivysčiusių šalių eksportas sudaro 2/3 viso šalies sukuriamo BVP, nes šiose šalyse gerai išplėtota ir pramonė, ir paslaugos. Gatava, aukštos kokybės produkcija turi didesnę vertę nei žaliavos ar pusgaminiai, tad eksporto struktūra, kurioje vyrauja gaminiai ir produkcija, leidžia šalims eksportuotojoms gauti didesnes pajamas.

Gerai išplėtotas transporto tinklas – būdingas išsivysčiusių šalių bruožas. Šios šalys daug investuoja į kelių ir geležinkelių tinklo plėtrą ir modernizavimą, uostų statybą, o tai leidžia greičiau ir patogiau gabenti žaliavas ir produkciją, plėtoti užsienio prekybą.

Išsivysčiusioms šalims būdingas lėtas gyventojų skaičiaus augimas, o kai kurioms (pvz., Vokietijai, Italijai) ir mažėjimas. Tokias tendencijas lemia labai mažas gimstamumas. Išsivysčiusiose šalyse moterys, dėl siekio įgyti aukštąjį išsilavinimą bei daryti karjerą, atideda vaikų gimdymą. Be to, poros išmano apie kontracepciją, todėl gali planuoti vaikų skaičių. Prie mažo gimstamumo prisideda ir brangiai kainuojantis vaiko išlaikymas (aukštos drabužių, mokymosi priemonių, pramogų kainos).

Žemą kūdikių mirtingumo rodiklį išsivysčiusiose šalyse lemia aukštas medicinos lygis ir moterų raštingumas. Nuolatinė nėščiųjų priežiūra, kūdikių skiepijimas, modernios gimdyklos, kuriose dirba kvalifikuoti medikai, lemia mažą kūdikių mirtingumą (pvz., Norvegijoje šis rodiklis siekia tik 2,7 ‰, o Suomijoje 2,7 ‰).

Ekonomiškai stipriose šalyse vidutinės gyvenimo trukmės rodiklis siekia 78–83 m. Šiose šalyse žmonės ilgiau gyvena daugiausia dėl medicinos laimėjimų, pagerėjusio gyvenimo lygio, kur kas sumažėjusio vaikų mirtingumo.

Išsivysčiusiose šalyse ne tik labai gerai išplėtotas pirminės medicininės priežiūros tinklas (ambulatorijos, šeimos gydytojai, poliklinikos), bet ir antrinės medicininės priežiūros tinklas – gausu įvairių sričių specialistų, gydančių nuo vėžio, genetinių ligų ir kt.

Nuolat didėjantis žemės ūkio produktyvumas bei didėjančios pajamos lemia labai kokybišką išsivysčiusių šalių gyventojų mitybą. Šių šalių gyventojų dienos maisto racioną sudaro įvairūs produktai, turintys daug kilokalorijų. Apskaičiuota, kad vienas žmogus per parą gauna vidutiniškai 3300 kilokalorijų, kai minimalus poreikis siekia tik 2600.

Labai aukštą išsivysčiusių šalių gyventojų raštingumą (97–99 %) lemia gerai išplėtotas įvairių lygių mokyklų (pradinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo mokslo) tinklas. Išsivysčiusiose šalyse garantuojamas nemokamas vidurinis mokslas, skiriamos lengvatinės paskolos, stipendijos studijuojantiems profesinėse ar aukštojo mokslo mokyklose. Vidutiniškai žmonės mokosi 15–17 metų. Intensyviai skatinamas mokymosi visą gyvenimą principas, kai valstybė remia profesinį perkvalifikavimą, organizacijas, užsiimančias vyresniojo amžiaus žmonių švietimu.

Išsivysčiusiose šalyse garantuotos lygios moterų ir vyrų teisės. Įstatymais reglamentuojamas lygus moterų ir vyrų skaičius institucijose, skatinama vadovaujančias pareigas skirti moterims, siekiama suvienodinti moterų ir vyrų atlyginimus.


Lietuvos pramonė

Lietuvos pramonė

Pramonė kartu kartu su žemės ūkiu sudaro gamybos sferą, kurioje pramonei tenka svarbiausias vaidmuo. Pramonė apima žaliavų perdirbimą, medžiagų ir pusgaminių kitoms pramonės įmonėms gamybą bei galutinės produkcijos gamybą.
Lietuvos pramonė per visą nepriklausomybės laikotarpį nuolat keitėsi. Naujų technologijų diegimas, mažinama aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir naujų rinkų užkariavimas būdingas daugeliui Lietuvos pramonės įmonių. Pramonės sektorius yra antrasis pagal reikšmingumą Lietuvos ekonomikoje.

Reikšmė:

Ūkio raida po sovietmečio ir pasaulio ekonomikoje vykstantys pokyčiai daro įtaką ir Lietuvos pramonės struktūrai. Beveik išnyko tam tikri pramonės šakų sektoriai – mašinų gamyba, elektrotechnika, radioelektronika. Per tą laiką atsirado naujų pramonės šakų – įvairių rūšių pakuočių gamybos, spaudos, biochemijos ir kt. Lietuvos pramonės struktūroje dominuoja chemijos pramonės produkcija. Jos gaminiai sudaro daugiau kaip 50 % visos pramonės produkcijos. Svarbi išlieka maisto pramonės ir medienos gaminių bei baldų gamyba.
Lietuvos pramonė 2019–2021 m. įgyvendino pokyčius, kurie nukreipti dviem kryptimis – perėjimas prie žaliojo ir skaitmeninio modelio.


Išsivystymo rodikliai

Valstybių socialinė ir ekonominė galia

Norėdami palyginti skirtingą valstybių išsivystymo lygį, geografai naudoja įvairius išsivystymo rodiklius. Lyginant šalis ar regionus, paprastai remiamasi rodiklių duomenimis.

Bendrasis vidaus produktas 1 gyventojui. Šis rodiklis rodo visų per metus šalyje sukurtų prekių ir paslaugų vertę, padalintą iš šalies gyventojų skaičiaus.

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – tai vidutinis amžius, kurį gali nugyventi žmogus tam tikroje šalyje. Rodiklis geriausiai atspindi sveikatos priežiūros lygį šalyje, taip pat netiesiogiai – gyvenimo sąlygų kokybę (sanitarines sąlygas, mitybos kokybę).

Kūdikių mirtingumas – tai per metus mirusių kūdikių iki 1 metų skaičius, tenkantis 1000 gimimų. Rodiklis atspindi sveikatos priežiūros lygį.

Natūralusis gyventojų prieaugis – gimstamumo ir mirtingumo skirtumas (‰), esant neigiamam rodikliui, gyventojų skaičius mažėja.

Vidutinis kilokalorijų kiekis per dieną. Šis rodiklis rodo, kiek maisto išteklių prieinama žmogui.

Suaugusiųjų raštingumas – tai suaugusiųjų dalis (%), kuri moka skaityti ir rašyti.

Mokymosi lygis – tai vaikų dalis (%), kuri lanko pradinę ir vidurinę mokyklą.

Gydytojų skaičius 1000 gyventojų. Šis rodiklis rodo, kiek gydytojų tenka 1000 tos šalies gyventojų. Kuo daugiau gydytojų, tuo labiau išsivysčiusi šalis.

Švaraus vandens prieiga. Šis rodiklis rodo, kokia žmonių dalis (%) turi galimybę naudotis švariu vandeniu.