Skip to main content

Blog Archives

Žemės ūkio tipai ir formos

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Ekstensyvusis prekinis

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Ekstensyvusis prekinis:

Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse. Tokie ūkiai net su pakankamo kapitalo sąnaudomis neduoda didelio produktyvumo. Ten kur retai apgyvendintos lygumų teritorijos, tokios kaip Kanados prerijos, Argentinos pampa, Ukrainos stepės, augalininkystės produkcijos kiekis ploto vienetui yra mažas, o vienam gyventojui – didelis. Ekstensyvioji gyvulininkystė plėtojama Australijos pusdykumėse, Pietų Amerikos pampoje, Naujosios Zelandijos, Britų salų, Skandinavijos kalnuotose teritorijose.

Žemės ūkio tipai ir formos

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Intensyvusis natūrinis

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Intensyvusis natūrinis:

Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus. Regione didelis gyventojų tankumas, todėl žemės ūkyje naudojama daug darbo jėgos. Didžiąją dalį produkcijos sunaudoja vietiniai gyventojai, todėl eksportuojama nedaug.

Žemės ūkio tipai ir formos

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Produktyvus ūkininkavimo būdas. Rezultatas pasiekiamas naudojant dideles darbo arba kapitalo sąnaudas. Intensyvi žemės ūkio gamyba nebūtinai užtikrina dideles pajamas. Žemės ūkio lygį atspindi gamybos produktyvumas – vieno žmogaus pagaminama produkcija. Pavyzdžiui, Azijoje tradicinio ryžių lauko produktyvumas yra didelis, tačiau ten dirba labai daug ūkininkų, todėl jų gyvenimo lygis yra žemas. Javų lauko produktyvumas Europoje taip pat yra didelis, bet dirba mažai ūkininkų, o tai jiems užtikrina didesnes pajamas.

Intensyvusis natūrinis

Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus. Regione didelis gyventojų tankumas, todėl žemės ūkyje naudojama daug darbo jėgos. Didžiąją dalį produkcijos sunaudoja vietiniai gyventojai, todėl eksportuojama nedaug.

Intensyvusis prekinis

Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Modernizuojant ūkius, mokant dotacijas didėjo pagaminamos produkcijos kiekis, todėl kai kur atsirado perprodukcija.

Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra. Prekiniai plantacijų ūkiai daro ir neigiamą poveikį: kertami miškai, alinami dirvožemiai, įdarbinami vaikai, mokami maži atlyginimai, o didesnė dalis pelno iškeliauja į ekonomiškai stiprias valstybes.

Prekiniai plantacijų ūkiai

Nenašus ūkininkavimo būdas. Tokie ūkiai apima didelius žemės plotus, bet jiems įdirbti naudojamos mažos darbo ir kapitalo sąnaudos. Ekstensyvusis žemės ūkis yra pelningas, jei ūkininkas turi daug žemės, daug investuoja į modernią techniką, trąšas ir naudoja mažai darbo rankų. Pavyzdžiui, modernūs avių ar galvijų ūkiai Australijoje. Besivystančiose šalyse mažos darbo ir kapitalo sąnaudos, naudojami primityvūs darbo įrankiai, todėl derlius yra mažas, o žmonių gyvenimo lygis – labai žemas. Tokie ūkiai vyrauja tropiniuose miškuose gyvenančių genčių plotuose.

Ekstensyvusis natūrinis

Ekstensyvusis natūrinis ūkis apima klajoklinę gyvulininkystę ir žemdirbystę. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Pagrindinė klajonių priežastis yra krituliai ir vešlių ganyklų paieška. Šiais laikais visiškų klajoklių nebelikę. Šeimose sėsli žemdirbystė derinama su klajokline gyvulininkyste.

Klajoklinė žemdirbystė

Klajoklinė gyvulininkystė

Ekstensyvusis prekinis

Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse. Tokie ūkiai net su pakankamo kapitalo sąnaudomis neduoda didelio produktyvumo. Ten kur retai apgyvendintos lygumų teritorijos, tokios kaip Kanados prerijos, Argentinos pampa, Ukrainos stepės, augalininkystės produkcijos kiekis ploto vienetui yra mažas, o vienam gyventojui – didelis. Ekstensyvioji gyvulininkystė plėtojama Australijos pusdykumėse, Pietų Amerikos pampoje, Naujosios Zelandijos, Britų salų, Skandinavijos kalnuotose teritorijose.

Žemės ūkį lemiantys veiksniai

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Sąvokos

Migracijos

Darbo migracija – migracija, kurios pagrindinis tikslas – susirasti darbą ir užsidirbti daugiau pinigų.

Diaspora – svetur gyvenanti tautos grupė.

Emigracija – žmonių išvykimas.

Emigrantas – iš šalies visam laikui išvykęs žmogus.

Imigracija – žmonių iš kitų šalių atvykimas nuolat gyventi.

Imigrantas – iš kitų šalių nuolat gyventi atvykęs žmogus.

Laikinoji migracija – gyventojų kėlimasis į naują gyvenimo vietą turint tikslą ten dirbti arba mokytis.

Metropolija – valstybė, turinti užjūrio teritorijų.

Nuolatinė migracija – gyventojų kėlimasis vis į kitą naują gyvenimo vietą.

Pabėgėlis – asmuo, palikęs savo gyvenamąją vietą dėl karo, etninio ar religinio persekiojimo, skurdo grėsmės ar gamtinės stichinės nelaimės.

Reemigracija – žmonių grįžimas iš emigracijos.

Repatriacija – piliečių grįžimas į tėvynę (tremtinių, belaisvių, išeivių).

Savanoriška migracija – migracija, kai žmonės savo noru keliasi į kitą vietą.

Sezoninė migracija – žmonių vykimas į kitą vietovę arba net į kitą šalį keliems mėnesiams ar savaitėms atlikti sezoninių darbų.

Švytuoklinė migracija – kasdienis važinėjimas (išskyrus poilsio dienas) į kitą gyvenvietę dirbti arba mokytis.

Tarpvalstybinė migracija – gyventojų kėlimasis iš vienos valstybės į kitą.

Vidinė migracija – gyventojų kėlimasis gyventi į kitą savo šalies gyvenvietę.

Migracijos kryptys

Migracijos

Šiuolaikiniame pasaulyje svarbiausia savanoriškos tarpvalstybinės migracijos priežastis – imigrantų noras naujoje šalyje susirasti geriau atlyginamą darbą. Tokia migracijos forma vadinama darbo migracija. Jos srautai plaukia iš ekonomiškai silpnesnių į stipresnes šalis. Šiais laikais darbo migrantai sudaro didžiąją dalį visų imigrantų.

Lietuvos gyventojų migracija

Migracijos

Emigracija per visą Nepriklausomybės laikotarpį labai išaugo. Nuo 1990 m. pagal oficialius duomenis iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkst. žmonių.
1990–2018 m. migracijos balansas buvo neigiamas, tačiau pastaraisiais metais įvyko lūžis: smarkiai išaugo imigrantų skaičiaus, emigracija mažėja jau kelerius metus iš eilės, tad migracijos balansas (emigracija) 2018 m. priartėjo prie nulio, o 2019 m. perlipo į teigiamą pusę.

Gyventojų apklausos rodo, kad, susiklosčius palankioms sąlygoms, iš Lietuvos norėtų išvykti apie 25 % gyventojų (daugiausia jaunesni nei 35 m.). Emigracijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių. Per 20 metų dėl emigracijos Lietuva neteko apie 15 % gyventojų, todėl lietuviai vadinami „labiausiai linkusia migruoti tauta”.

Svarbiausios emigracijos priežastys yra socialinės ir ekonominės, t. y. palyginti mažas darbo užmokestis, aukštas nedarbo lygis, bloga ekonominė situacija Lietuvoje. Daugiausia iš Lietuvos emigruoja darbo ieškantys iniciatyvūs žmonės. Ilgalaikiai bedarbiai sudaro apie 70–85 % emigrantų. Galima daryti prielaidą, jog Lietuvoje vyksta „protų nutekėjimas“, nes daugelis emigrantų (75 %) yra kvalifikuoti asmenys, turintys specialųjį vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą. Šiuolaikinis emigrantas dažniausiai (47 %) nėra susituokęs, o jo sprendimą emigruoti daugeliu atvejų nulemia ekonominiai motyvai (58 %).

Gyventojų apklausos rodo, kad, susiklosčius palankioms sąlygoms, iš Lietuvos norėtų išvykti apie 25 % gyventojų (daugiausia jaunesni nei 35 m.). Emigracijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių. Per 20 metų dėl emigracijos Lietuva neteko apie 15 % gyventojų, todėl lietuviai vadinami „labiausiai linkusia migruoti tauta”.

Paskutinį dešimtmetį daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo į kelias Vakarų Europos valstybes, kuriose ir toliau gausėjo lietuvių bendruomenės. Išsiskiria Jungtinė Karalystė, kurioje oficialiais duomenimis šiuo metu gyvena apie 210 tūkst. lietuvių, Airijoje – 37 tūkst., Ispanijoje – 27 tūkst., Vokietijoje – 56 tūkst., Norvegijoje – 45 tūkst. Nemažai vykstančiųjų ir į JAV, Nyderlandus, Daniją bei Švediją.

Beveik 30 metų trunkanti masinė Lietuvos gyventojų migracija sukėlė gausybę demografinių, socialinių ir ekonominių problemų. Mažėjant gimstamumui, jau stinga tam tikrų sričių specialistų bei kitos darbo jėgos, kurią mėginama kompensuoti skatinant imigraciją. Dėl emigracijos sparčiau vyksta gyventojų senėjimas.

Nepaisant emigracijos keliamų problemų, dėl šio reiškinio Lietuvoje mažėja nedarbas ir nusikalstamumas, kasmet iš užsienio pervedama maždaug 1 mlrd. eurų, tai sudaro maždaug 2 % Lietuvos bendrojo vidaus produkto.
Dėl sparčios emigracijos apie mūsų šalį ir kultūrą sužino vis daugiau žmonių. Per pastaruosius kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė lietuvių paplitimo žemėlapis. Užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento duomenimis, apie 463 tūkst. lietuvių gyvena užsienyje. Daugiausia Jungtinėje Karalystėje (44 %), Norvegijoje (10 %), Vokietijoje (12 %) ir Airijoje (8 %).

Daugelyje pasaulio šalių gyvenantys lietuviai yra susibūrę į bendruomenes. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia 47 pasaulio šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes. Daug lietuvių stengiasi puoselėti lietuvių kalbą, išsaugoti savo tautiškumą. Šiuo metu 32 pasaulio šalyse veikia 177 lietuvių švietimo įstaigos (7 bendrojo lavinimo mokyklos, 170 lituanistinių mokyklų, vaikų darželių, lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų, kursų, jų skaičius auga.

Vyriausybė kuria programas ne tik emigracijos mastams mažinti, bet ir reemigracijai vykdyti, siekdama susigrąžinti kvalifikuotus darbuotojus, jaunimą.

Sąvokos

Energetika

Atominė elektrinė – elektrinė, kuri gamina elektros energiją naudodama branduolinį kurą (uraną arba plutonį).

Alternatyvioji energetika – biomasės arba atliekų elektrinė, degindama biokurą arba komunalines atliekas, gauna elektrą ir šiluminę energiją.

Energetika – ūkio sritis, apimanti visų energijos išteklių gavybą, įvairių energijos rūšių gamybą, perdavimą, paskirstymą, tiekimą ir vartojimą.

Geoterminė elektrinė – naudodama žemės gelmių šilumą paverčia ją elektros ir šilumine energija.

Hidroelektrinė – elektrinė, kurioje krintančio vandens sukama vandens turbina sukuria mechaninę energiją, o pastaroji paverčiama elektros energija.

Potvynių arba bangų elektrinė – energetiniai įrenginiai, kurie vandens lygio svyravimus paverčia elektros energija.

Saulės jėgainės – elektrinės, kurios surenka saulės energiją ir paverčia ją elektra ir šilumine energija.

Šiluminė elektrinė – energetinių įrenginių kompleksas, kuriame organinio kuro degimo šiluma verčiama elektra ir šilumine energija.

Vėjo elektrinės – tai energetiniai įrenginiai, kuriais oro masių judėjimo energija paverčiama elektros energija.

Ateities alternatyvioji energetika

Energetika