XVI a. pab. olandų kartografas Gerardas Merkatorius sudarė „Lithvania“ žemėlapį, kuriame, turint daugiau žinių ir tikslesnių duomenų, Lietuvos kartografinis vaizdas daug realesnis ir išsamesnis. Žemėlapyje pavaizduotas tankus upių tinklas, daug gyvenviečių ir, ko nebuvo ankstesniuose žemėlapiuose, pavaizduoti didžiausi miškų masyvai. Šiandieninės Lietuvos plote yra išbrėžta apie 20 upių ir pavaizduota daugiau kaip 60 gyvenviečių.
Viduramžiais Lietuvos teritorija buvo vaizduojama kelių autorių žemėlapiuose. Tiksliausiai ji pavaizduota Nikolajaus Kuziečio XV a. nubraižytame Vidurio Europos žemėlapyje. Čia Lietuva įvardyta kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Žemėlapyje pavaizduota Baltijos jūra (Mare Svetie) ir Kuršių marios (Lacus Avomen), taip pat į Baltijos jūrą įtekančios kelios upės: Nemunas (Memele), Šventoji (Hillige) ir Venta (Poler). Žemėlapyje pažymėti Klaipėdos (Aramele Castrum) ir Kauno (Cava) miestai.
Senovės graikų mokslininkas Klaudijas Ptolemajas veikale „Geografija“ (apie 150 m.) aprašė ir žemėlapiuose pavaizdavo Baltijos rytinę pakrantę. Taip pirmą kartą pateiktas kartografinis Lietuvos vaizdas.
Viename iš Vidurio Europos žemėlapių Baltijos jūra įvardyta kaip Sarmatijos jūra (Oceanus Sarmaticus). Kuršių marios žemėlapyje neparodytos. Pažymėtos penkios į Baltijos jūrą įtekančios upės, trys iš jų lengvai atpažįstamos: pirmoji iš kairės – Vysla (Vistula), antroji – Nemunas (Chrones), trečioji – Dauguva (Rubon). Rytuose pavaizduoti išgalvoti Rifėjų kalnai, nes senovės graikai manė, kad visos upės išteka iš kalnų. Tarp Nemuno ir Dauguvos pažymėtos baltų gentys: sūduviai ir galindai (sudini, galindae).
