Ežerų kilmė
Lietuvos ežerai palyginti jauni, nes susidarė prieš 12–13 tūkst. metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Formuodamiesi gana įvairiai, ežerai įgijo netaisyklingas formas. Dauguma Lietuvos ežerų yra ledyninės kilmės, suformuoti ledynų ir jų tirpsmo vandenų. Ledyniniai ežerai daugiausiai paplitę aukštumose bei Pietryčių lygumoje, kur jo veikla buvo aktyviausia. Pagal dubens kilmę ežerai skirstomi į: ledyninius (dubakloninius, ledo guolio), upinius, karstinius, lagūninius ir dirbtinius.
Asveja – ilgiausias Lietuvos ežeras, ilgis siekia 29 km. Tai dubakloninis (rininis) ežeras, kurio dubuo susidarė ledyno vandenims srūvant nuo ledyno pakraščio.
Dusia – ledo guolio ežeras, jam būdingas didelis plotas, netaisyklinga forma, nelygus dugnas. Ežero dubuo susidarė ištirpus didžiuliams ledo luitams ir vandeniui užpildžius išgulėtas daubas.
Merguva – tai upinis (senvaginis) ežeras, telkšantis Nemuno salpoje. Šis ežeras seklus, dumblinas, lenktos pasagos formos. Tokio tipo ežerų gausu Dubysos, Nevėžio bei Merkio upių slėniuose.
Kirkilų ežerynas – karstinės kilmės, susidaręs susijungus trims dešimtims ežerėlių, užpildžiusių smegduobes. Tokio tipo ežerėliai daugiausia paplitę karstiniame Biržų ir Pasvalio rajonų areale.
Placio ežeras – vienas iš kelių jūrinės (lagūninės) kilmės ežerų Lietuvoje. Šis nedidelis, seklus ir vandens augalų prižėlęs gėlo vandens ežeriukas susidarė sąnašoms atitvėrus pakrantės įlanką.
Antalieptės marios – vienas iš daugiau kaip trijų tūkstančių dirbtinių ežerų Lietuvoje. Šis ežeras, arba tvenkinys, suformuotas patvenkus Šventąją.
