Blog Archives

Saulė yra pats galingiausias atsinaujinančios energijos šaltinis Žemėje. Sakoma, kad teorinis metinis pasaulio saulės energijos potencialas yra apie 100 kartų didesnis už vėjo energijos potencialą ir apie 12 000 kartų – už hidroenergijos potencialą. Nepaisant tokio dydžio, saulės energija elektrai ir šilumai gaminti kol kas naudojama mažiausiai. Tokia padėtis susiklostė neatsitiktinai: pati saulės energija yra išsisklaidžiusi, silpnai koncentruota, o jos parametrai kinta priklausomai nuo paros ir metų laiko, pagaminama elektra yra brangi, o naudingumo koeficientas siekia iki 20 %. Saulės energiją galima išgauti visur, bet labiausiai apsimoka tose vietose, kur daug saulėtų dienų. Ši energija saugi, neteršia aplinkos, jos ištekliai neriboti. Tačiau reikšmė pasaulio energetikoje kol kas tik simbolinė. Tobulėjant technologijoms gamyba gali atpigti ir tai leistų daugeliui ekonomiškai silpnų šalių, esančių karštojoje juostoje, plačiau naudoti saulės energiją.

Top 10

10 valstybių pagal saulės energijos pagaminamos energijos dalį %, 2019 m. Šaltinis: Atsinaujinančių energijos šaltinių politikos tinklas REN21.

Ankstesnė nuotrauka Kita nuotrauka

Saulės jėgainės Lietuvoje

Vėjo jėgainės – tai energetiniai įrenginiai, kuriais oro masių judėjimo energija paverčiama elektros energija. Vėjo jėgainės statomos vietose, kur pučia stiprūs ir palyginti pastovūs vėjai, pavyzdžiui, jūrų pakrantėse, jūrų priekrantinėse akvatorijose. Vėjo energija yra viena populiaresnių tarp alternatyviųjų energijos šaltinių. Vėjo jėgainių pranašumai: palyginti pigi elektra, patogu naudoti kaimuose, neteršia aplinkos žalingomis medžiagomis. Trūkumai: priklauso nuo vėjo stiprumo, darko kraštovaizdį, skleidžiamas triukšmas trukdo žmonėms.

Top 10

10 valstybių pagal vėjo jėgainių galingumą, 2019 m. Šaltinis: Our World in Data.

Ankstesnė nuotrauka Kita nuotrauka

Hidroenergetika – atsinaujinančios energetikos rūšis, kurioje energija išgaunama iš judančio vandens jėgos. Nors hidroelektrinėse pagamintos energijos kaina ir eksploatavimo išlaidos nėra didelės, statyba brangi ir ilgai trunkanti. Statant užtvankas suformuojami tvenkiniai užlieja dideles teritorijas, ypač lygumose, ir padaroma nemenka žala aplinkai. Didžiausias ekonominis, socialinis ir aplinkosaugos efektas pasiekiamas tuomet, kai vandens ištekliai naudojami ne tik energijai gauti, bet sukuria puikią infrastruktūrą kitiems vandens ūkio sektoriams (vandens lygio reguliavimui, žvejybai, rekreacijai, laukų drėkinimui ir pan.). Didžiausias hidroenergetinis potencialas yra kalnuose bei sraunių didžiųjų pasaulio upių atkarpose. Kai kuriose šalyse hidroenergija sudaro energetikos pagrindą: Paragvajuje 100 %, Albanijoje 99 %, Norvegijoje 93 %. Kai kuriose ekonomiškai silpnose šalyse hidroenergija yra dominuojanti (Namibijoje 95 %, Mozambike 86 %), tačiau gyventojų prieiga prie elektros energijos dėl neišplėtoto tiekimo ir paskirstymo yra nepakankama (Namibijoje 34 %, Mozambike 24 %).

Senkant iškastinio kuro atsargoms, dėl įvykusių avarijų sumažėjus branduolinės energijos ir didėjant elektros energijos poreikiams, vis labiau plėtojama alternatyvioji energetika. Ši energetika naudoja atsinaujinančius energijos išteklius ir nėra tokia žalinga aplinkai. Atsinaujinantys energijos ištekliai (AEI) – gamtos ištekliai: vandens, saulės, vėjo, biomasės ir žemės gelmių šilumos (geoterminė) energija. Daugelis pasaulio šalių alternatyviosios energetikos dar neplėtoja arba jos vaidmuo yra simbolinis. Pasauliniu mastu AEI sudaro daugiau kaip 25 % visos pagaminamos energijos kiekio. Didžioji dalis pagaminama hidroelektrinėse (16,3 %), tačiau sparčiai auga ir saulės, vėjo, bangų energijos panaudojimas.

Elektros energijos gamyba pasaulyje pagal sektorius, 2020 m.

Skaityti balsu

Branduolinė energetika – ilgalaikė, produktyvi ir sąlygiškai nebrangi energijos rūšis. Palyginti su iškastiniu kuru, urano sunaudojama labai mažai, todėl pagal energetinę vertę jo ištekliai žymiai didesni, o gabenimas – pigesnis ir lengvesnis. Branduolinė energetika plėtojama 33 pasaulio šalyse, jose pagaminama apie 14 % visos energijos. Šią energijos rūšį plėtoja šalys, kurios neturi pakankamai iškastinio kuro arba sunaudoja daug energijos. Per 2011 m. žemės drebėjimo sukeltą cunamį Japonijoje įvyko avarija Fukušimos AE. Po šios technogeninės avarijos planus atsisakyti branduolinės energetikos išreiškė Vokietija, Šveicarija, Japonija, tačiau branduolinę energetiką toliau naudoja ir plečia Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija, JAV, Kinija ir kitos valstybės. Privalumai: mažos kuro sąnaudos, patogu transportuoti, pigesnė nei šiluminėse elektrinėse pagaminama energija, mažos eksploatavimo išlaidos. Trūkumai: nėra visiškai saugios, o avarijos gali turėti katastrofiškų padarinių, didelės pradinės investicijos, problemiškas radioaktyvių atliekų transportavimas ir ilgalaikis saugojimas.

Šiluminės elektrinės yra labiausiai paplitęs jėgainių tipas pasaulyje. Kurui dažniausiai naudojamas mineralinis kuras (naftos produktai, akmens anglis, gamtinės dujos), biokuras, komunalinės ir pramoninės atliekos. Šiluminės elektrinės vyrauja tose šalyse, kurios turi pakankamai iškastinio kuro arba daug jo importuoja. Šalys, kurios turtingos iškastinio kuro, energiją gamina tik šiluminėse elektrinėse (JAE, Kuveitas, Kataras). Privalumai: nesudėtinga ir nebrangi statyba, tinka statyti greta miestų, kur daug vartotojų, naudoja įvairų kurą, gana saugi. Trūkumai: naudoja išsenkančiuosius išteklius, priklauso nuo transporto, gana brangi pagaminama energija, didelė tarša.

Energetika – ūkio sritis, apimanti visų energijos išteklių gavybą, įvairių energijos rūšių gamybą, perdavimą, paskirstymą, tiekimą ir vartojimą. Galutinis vartotojas gauna iš pirminės – gamtinės – energijos pagamintą elektros energiją ir šiluminę energiją (centralizuotas šilumos tiekimas). Tai viena iš reikšmingiausių ūkio šakų, garantuojanti visų kitų ūkio sektorių ir žmonių gyvenamosios aplinkos veiklą. Jos suvartojimas parodo valstybės gerovės lygį ir ūkio plėtros galimybes. Kadangi energija tokia svarbi, valstybės paprastai plėtoja kelias energijos rūšis. Tai priklauso nuo dviejų priežasčių: turimų energetinių išteklių ir šalies išsivystymo lygio. Išsivysčiusiose šalyse vyraujantys ištekliai yra nafta ir gamtinės dujos, o besivystančiose – kiti energijos šaltiniai (jei šalis neturi naftos ir dujų atsargų). Silpniausiose šalyse pagrindinis kuras yra mediena. Nuo šalies išsivystymo lygio priklauso pagaminamos energijos kiekis ir elektros energijos suvartojimas vienam gyventojui. Daugiausia elektros energijos vienam gyventojui suvartoja Islandija ir Norvegija, mažiausiai – Beninas ir Haitis.

Elektros energijos suvartojimas vienam gyventojui, MW/1 gyv., 2020 m.

Vilniaus termofikacinė elektrinė, kurioje gaminama ne tik elektra, bet ir karštas vanduo

Dukovany atominė elektrinė Čekijoje

Vėjo jėgainių parkas Švedijos vakarinėje pakrantėje

Mica hidroelektrinė pastatyta patvenkus Kolumbijos upę Kanadoje

Atliekų deginimo elektrinė Katsušika Japonijoje

Saulės jėgainė prie Anykščių

Nesjaveliro geoterminė elektrinė Islandijoje

Pirmoji potvynių ir atoslūgių elektrinė įrengta Ranso upės žiotyse netoli Sen Malo Prancūzijoje

Etninės (tautinės) religijos – būdingos vienai tautai arba paplitusios tik vienoje šalyje pvz., induizmas, judaizmas, šintoizmas, konfucianizmas.

Monoteistinė religija – tikėjimas, kad yra vienas Aukščiausiasis Dievas.

Musulmonai – islamą išpažįstantys tikintieji.

Pasaulinės religijos – bendrosios arba universalios, kai kiekvienas gali tapti jų bendruomenės nariu. Šiuolaikinės pasaulinės religijos – krikščionybė, islamas ir budizmas.

Pirmykštės religijos – tai etninės kilmės religijos, dominuojančios iki pasaulinių religijų įsiskverbimo, pvz., šamanizmas – viena seniausių religijos formų, kurioje didžiausią reikšmę turi įvairios protėvių arba gamtos dvasios, kartais dievai, su kuriais šamanai ir tikintieji bendrauja pasinerdami į transą, o jis sukeliamas muzikos ar svaiginamųjų medžiagų.

Poligamija – tai yra daugpatystė arba daugvyrystė.

Politeistinė religija – tikėjimas į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.

Religija – tai žmonių tikėjimas tuo, kad egzistuoja aukštesnės antgamtinės jėgos, tikėjimas į Dievą ar dievus, tuos tikėjimus atitinkantys ir realizuojantys apeiginiai veiksniai ir tikinčiųjų visuomeninė organizacija – Bažnyčia.

2020 m. pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis Lietuvoje buvo įregistruotos 37 religinės bendruomenės ir bendrijos, devynios religijos pripažintos tradicinėmis, jos yra svarbi sudėtinė Lietuvos kultūrinės ir istorinės tradicijos dalis. Didžiausia tikinčiųjų bendruomenė Lietuvoje – Romos katalikai, tačiau jų geografinis pasiskirstymas nėra tolygus. Katalikai didžiausią gyventojų dalį sudaro Alytaus, Marijampolės, Telšių, o mažiausią – Klaipėdos, Vilniaus ir Utenos apskrityse. Kitų religijų šalininkų skaičius ir geografinis pasiskirstymas Lietuvoje glaudžiai siejasi su tautine gyventojų sudėtimi. Evangelikų liuteronų daugiausia gyvena Vakarų Lietuvoje – Tauragės, Klaipėdos apskrityse, evangelikų reformatų – Panevėžio apskrityje (Biržų r.), stačiatikių – Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse.

Teritorinė tikinčiųjų ir netikinčiųjų gyventojų sklaida skirtinga. Kaime tikinčiųjų 10,9 % daugiau negu miestuose. Didžiausia tikinčiųjų dalis yra kaimiškose Tauragės, Alytaus, Marijampolės, o mažiausia – Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus apskrityse.

Įvairiausia gyventojų religinė sudėtis buvo miestuose ir ypač daugiataučiuose, tokiuose kaip Visaginas, Klaipėda, Vilnius. Įvairiataučiame Vilniuje didesnę Romos katalikų dalį lėmė tai, kad šią religiją išpažįsta ne tik lietuviai ir lenkai, bet ir nemaža dalis baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių.

• Lietuvoje vyrauja Romos katalikų religija – tai labiausiai į Europos šiaurės rytus nutolusi katalikiška šalis.
• Stačiatikių religiją daugiausiai išpažįstą rusų tautybės gyventojai.
• Rusų palikuonys, gyvenantys Lietuvoje kelis šimtmečius, dauguma yra sentikiai.
• Atgimsta senasis lietuvių tikėjimas, vadinamas baltų tikėjimu. Ikikrikščioniškos religijos dar vadinamos pagoniškomis arba pirmykštėmis. Pagonybė oficialiai buvo uždrausta 1387 metų Lietuvos valdovų aktu. Baltų bendruomenių šiandien yra apie trisdešimt, geografiškai jos pasiskirsto labai netolygiai.

Pasak 2016 m. atlikto tyrimo, 47 % Lietuvos gyventojų teigia esantys religingi. Pasaulio vidurkis – 62 %. Lietuvoje 34 % respondentų nurodė esantys nereligingi žmonės, 6 % save apibūdino kaip ateistus, o 12 % sakė neturintys atsakymo.

Paklausti apie religinius įsitikinimus, 54 % respondentų lietuvių tvirtino tikintys Dievu, 35 % – gyvenimu po mirties, 65 % – kad žmonės turi sielą. Dangumi ir pragaru tikintys atitinkamai nurodė 27 ir 21 % apklausos dalyvių.

Judaizmo religija pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. Kr.). Daugiausiai išpažįstančiųjų gyvena Izraelyje, bet, kaip ir kitos pasaulinės religijos, išplitusi įvairiose pasaulio šalyse. Judaizmo centras – Jeruzalė.

Jeruzalė. Visos trys didžiosios religijos mano, kad Šventyklos kalne aukojo Abraomas: musulmonai tiki, kad iš čia pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Judėjams švenčiausia vieta – Raudų siena skiria žydų, musulmonų ir krikščionių kvartalus.

Ankstesnė nuotrauka Kita nuotrauka

Sinajaus kalnas dar vadinamas Dievo kalnu. Pasak Senojo Testamento, Mozė ant šio kalno gavo įsakymus, kurie buvo duoti jo tautai.