Skip to main content

Blog Archives

Dirvožemio savybės

Lietuvos dirvožemiai

Vykstant dirvodarai, dirvožemis susisluoksniuoja, iš to sprendžiama apie dirvodaros pobūdį. Dirvožemio profilis yra vertikalus dirvožemio pjūvis, kuriame matyti visi jį sudarantys sluoksniai (horizontai).

Dirvožemį sudaro mineralinės ir organinės dalelės (humusas), organizmai, vanduo bei oras. Jų dalis įvairiuose dirvožemiuose gali skirtis. Vandens ir oro paprastai būna 45 %, bet jei vanduo užpildo poras, oro gali beveik nelikti. Nuo šių sudedamųjų dalių sąveikos priklauso dirvožemio savybės: struktūra, grūdėtumas, drėgnumas, rūgštingumas ir kt.

Dirvožemio derlingumas – tai dirvožemio gebėjimas aprūpinti augalus mineralinėmis medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir sudaryti palankią terpę augti. Derlingumas priklauso nuo įvairių dirvožemio savybių: dirvodarinės uolienos, grūdėtumo, humuso kiekio, drėgnumo, žmonių ūkinės veiklos. Derlingiausi mūsų šalies dirvožemiai yra Vidurio Lietuvos žemumoje, o nederlingiausi – smėlingoje Pietryčių lygumoje.

Dirvožemio grūdėtumas yra įvairių smulkių dalelių santykis dirvožemyje. Tai viena iš svarbesnių dirvožemio savybių, nes nuo grūdėtumo priklauso daugelis dirvožemio fizinių ir cheminių požymių. Skiriami smėlio, priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemiai. Jei dirvožemyje yra didesnis kiekis puvenų, gali būti išskirtas humuso dirvožemis.

Dirvodaros veiksniai

Lietuvos dirvožemiai

Dirvožemis – viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti ir derėti augalai. Jis svarbus ne tik augalams, bet ir žmonėms, nes dirvožemyje užauginamos pagrindinės maistinės kultūros. Dirvodara yra procesas, kurio metu, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams, susidaro dirvožemis. Dirvodaros procesą lemia keli glaudžiai susiję dirvodaros veiksniai: dirvodarinė uoliena, klimatas, biosfera, reljefas ir laikas.

Migracijos pagal priežastis

Migracijos

Savanoriška migracija

Savanoriška migracija laikoma tokia, kai žmonės savo noru keliasi į kitą vietą, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, palankesnio darbo, asmeninio gyvenimo tikslais:

  • ieškoma tinkamesnio, geriau apmokamo darbo;
  • noras įgyti aukštesnį išsilavinimą;
  • gyventi palankesnio klimato sąlygomis;
  • turėti didesnį paslaugų pasirinkimą: pramogų, laisvalaikio, švietimo, sveikatos apsaugos;
  • mokėti mažesnius mokesčius;
  • gyventi geriau sutvarkytoje aplinkoje;
  • sukurti šeimą.

Priverstinė migracija

Priverstinė migracija laikoma tokia, kai žmonės dėl socialinių ar ekonominių priežasčių, gamtos nelaimių neturi kito pasirinkimo, kaip tik palikti savo gyvenamąją vietą:

  • politinis ir religinis persekiojimas;
  • rasinė ir tautinė diskriminacija;
  • gamtos nelaimės: potvyniai, uraganai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, sausros;
  • nuolatinis maisto trūkumas ir badas;
  • priverstinis gyventojų iškeldinimas kitur;
  • karai, ginkluoti konfliktai.

Dėl priverstinės migracijos 2020 m. apie 26 mln. žmonių tapo pabėgėliais.

Pabėgėliai

Migracijos pagal kryptį

Migracijos

Vidinė migracija

Vidinė migracija – gyventojų kėlimasis gyventi į kitą savo šalies gyvenvietę. Tokia migracija itin intensyvi tarp kaimų ir miestų, taip pat tarp mažų ir didelių miestų.

Tarpvalstybinė migracija

Tarpvalstybinė migracija – gyventojų kėlimasis iš vienos valstybės į kitą. Žmonių išvykimas iš šalies visam laikui vadinamas emigracija, išvykėliai yra emigrantai. Atvirkščiai, žmonių iš kitų šalių atvykimas nuolat gyventi vadinamas imigracija, atvykėliai yra imigrantai. Pavyzdžiui, šiuo metu Airijoje gyvenančius lietuvius vadiname emigrantais (tačiau Airijos atžvilgiu jie yra imigrantai!), o pas mus atvykusius gyventi baltarusius – imigrantais.

Lietuvos žemės gelmių sandara

Lietuvos žemės gelmės ir ištekliai

Lietuvos geologinį pagrindą sudaro Žemės pluta, kuri skirstoma į kristalinių uolienų pamatą ir nuosėdinių uolienų dangą. Giliausiai slūgso kietoji Žemės plutos dalis – kristalinis pamatas, jis įvairiose Lietuvos vietose yra nevienodame gylyje. Kristalinį pamatą dengia nevienodo storio nuosėdinių uolienų sluoksniai, susidarę skirtingais geologiniais laikotarpiais. Kiekvienam jų buvo būdingas kitoks klimatas, ugnikalnių veiklos intensyvumas, kitokia augalija ir gyvūnija, todėl šie laikotarpiai skirstomi į eras, o jos į periodus. Kiekvienas geologinis laikotarpis paliko savo pėdsakų uolienų sluoksniuose, o juose – vertingų išteklių. Apie gilesnius geologinius sluoksnius sužinoma iš gręžinių, kurių Lietuvoje išgręžta per 25 tūkstančius, giliausias (2786 m) gręžinys išgręžtas 2001 m. Šilutės rajone. Iš gręžinio į paviršių iškeliamas uolienos stulpelis vadinamas kernu. Remiantis gręžiniais, sudaryta Lietuvos žemės gelmių pjūvio schema ir geologiniai žemėlapiai.

Sąvokos

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Agropramoninė įmonė – didžiulis ūkis, kuris ne tik augina, perdirba produkciją, bet ir ja prekiauja.

Bioprodukcinis ūkis – pasaulio ūkio materialinių vertybių gamybos šaka. Šį sektorių sudaro žemės ūkis, miškų ūkis, žvejyba ir žuvivaisa.

Dirvožemio erozija – procesas ar reiškinys, kurio metu ardomas dirvožemio sluoksnis ar kitokio žemės paviršiaus irimas ir nunešimas.

Gamybos produktyvumas – per tam tikrą laiko vienetą pagamintas produkcijos kiekis.

Irigacinė sistema – dirbtinis vandens tiekimas, skirtas auginamoms žemės ūkio kultūroms drėkinti.

Lydiminė žemdirbystė – vienas iš primityvių žemdirbystės metodų, plėtojamas miškingose vietovėse: miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai. Nualinus dirvą, toks sklypas apleidžiamas.

Melioracija – tai žemės gerinimas hidrotechninėmis priemonėmis, kai norima sureguliuoti dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą.

Monokultūrinis ūkis – ūkis, kuriame didelis produkcijos kiekis pasiekiamas auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį.

Perprodukcija – situacija, kai gamybos apimtys ilgą laiką didesnės už paklausą.

Vegetacinis periodas – dienų skaičius per metus, kai sąlygos palankios augalams subręsti, sunokinti vaisius ir subrandinti sėklas.

Žemės ūkio specializacija – ūkininko pasirinkta ūkininkavimo forma ir pelningiausia žemės ūkio kultūra.

Lietuvos žemės ūkio ypatumai

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Lietuvos žemės ūkio sektoriaus veiklą ir politiką lemia Bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika ir mūsų šalies makroekonominė situacija. Po ekonominės krizės Lietuvos žemės ūkis greitai atsigavo, jau didėja gamybos produktyvumas. Pagal žemės ūkio naudmenas vienam gyventojui Lietuva yra ketvirta pasaulyje. Ūkinėje veikloje dalyvauja dvi didelės žemės ūkio grupės: ūkininkai ir šeimos ūkiai, žemės ūkio bendrovės ir įmonės. Iki 2005 m. didėjo įregistruojamų ūkių skaičius, todėl vidutinis jų dydis buvo tik 11,1 ha. Vėliau įregistruojamų ūkių skaičius mažėjo, todėl didėjo vidutinis ūkių dydis. 2016 metais jis siekė 19,6 ha. Stambiųjų ūkių (daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų) Lietuvoje yra apie 4000, t. y. 2 % visų ūkių, kurie dirba 42 % naudojamų žemės ūkio naudmenų. Darbo našumas stambiuose ūkiuose yra 3,5 karto didesnis nei vidutiniškai šalies žemės ūkyje. Jau kelerius metus mažėja sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius. Bet stambėjant ūkiams, ekologiškai dirbamos žemės plotai išlieka stabilūs ir net truputį didėja. Lietuvos žemės ūkiui būdingas daugiafunkciškumas, nes jo tikslai yra ne tik pagaminti žemės ūkio produkcijos, bet ir didinti kaimo žmonių užimtumą bei pajamas, užtikrinti maisto kokybę, palaikyti gyvulių gerovę ir prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Žemės ūkio sektoriuje susiduriama ir su įvairiomis problemomis: nebaigta žemės reforma, daug dirvonuojančių ir piktžolėmis apaugusių žemės plotų, kaime nėra susiformavusio pakankamo viduriniojo sluoksnio – stiprių šeimos ūkių, bloga kaimo demografinė, socialinė ir ekonominė būklė.

Žemės ūkio tipai ir formos

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Intensyvusis prekinis

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Intensyvusis prekinis:

Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Modernizuojant ūkius, mokant dotacijas didėjo pagaminamos produkcijos kiekis, todėl kai kur atsirado perprodukcija.

Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra. Prekiniai plantacijų ūkiai daro ir neigiamą poveikį: kertami miškai, alinami dirvožemiai, įdarbinami vaikai, mokami maži atlyginimai, o didesnė dalis pelno iškeliauja į ekonomiškai stiprias valstybes.

Žemės ūkio tipai ir formos

Žemės ūkis pasaulyje ir Lietuvoje

Ekstensyvusis natūrinis

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Ekstensyvusis natūrinis:

Ekstensyvusis natūrinis ūkis apima klajoklinę gyvulininkystę ir žemdirbystę. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Pagrindinė klajonių priežastis yra krituliai ir vešlių ganyklų paieška. Šiais laikais visiškų klajoklių nebelikę. Šeimose sėsli žemdirbystė derinama su klajokline gyvulininkyste.