Dirvodaros veiksniai

Procesas, kurio metu, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams, susidaro dirvožemis.

Dirvožemis susidaro iš paviršinio uolienų sluoksnio, vadinamo dirvodarine uoliena. Nuo dirvodarinės uolienos priklauso dirvožemio sudėtis, storis, struktūra, laidumas vandeniui, spalva, organinių medžiagų kiekis. Lietuvoje beveik visos dirvodarinės uolienos yra ledyninės kilmės. Paviršinis uolienų sluoksnis nuolat fiziškai ir chemiškai dūla. Dirvožemis susidaro ir storėja ne tik dėl uolienų dūlėjimo, bet ir dėl jų kaupimosi.

Paviršinis uolienų sluoksnis, iš kurio susidaro dirvožemis.

Dirvožemį nuolat veikia įvairūs klimato veiksniai. Šiltesnis ir drėgnesnis klimatas spartina dirvodarą, o sausesnis ir šaltesnis – atvirkščiai, lėtina. Nuo klimato veiksnių priklauso dirvožemio susiformavimo laikas ir humuso kiekis dirvožemyje. Nuo temperatūros priklauso dirvožemio organizmų gausa bei veikla, drėgmės garavimo intensyvumas. Nuo kritulių priklauso dirvožemio drėgmės rėžimas, paviršinio sluoksnio nuplovimas, humuso išplovimas, druskėjimas. Lietuvoje svarbiausias klimato veiksnys yra krituliai. Susigėręs į dirvą vanduo maistingąsias dirvožemio medžiagas nuneša iš paviršinių sluoksnių į gilesnius.

Derlingas viršutinis dirvožemio sluoksnis, kurį sudaro augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos.

Tai vandenyje tirpių druskų susikaupimas dirvožemyje.

Biosfera arba gyvieji organizmai – vienas iš svarbiausių dirvodaros veiksnių. Mikroorganizmai skaido augalų ir gyvūnų liekanas ir paverčia jas humusu, taip pagerinamas dirvožemis. Gyvūnai (kirmėlės, vabzdžiai) dirvožemį purena, vėdina, nešioja maistingąsias medžiagas iš vienų dirvožemio sluoksnių į kitus. Dėl to dirvožemis tampa poringesnis.

Paviršiaus aukštis, šlaito nuolydis ir padėtis turi įtaką dirvožemio savybėms. Kalvos viršūnėje dirva perdžiūva, o tarpukalviuose pernelyg drėgna, todėl neretai ima pelkėti. Pietinėje pusėje esantys šlaitai yra sausesni ir šiltesni, todėl derlingesni. Dirvožemio sluoksnio storis priklauso nuo šlaito nuolydžio. Kuo šlaitas statesnis, tuo dirvožemis labiau nuplaunamas. Jo dalelės kaupiasi pašlaitėje, kur susidaro storesnis dirvožemio sluoksnis.

Dirvodara – lėtas ir ilgas procesas. Dirvožemio susidarymo trukmė labiausiai priklauso nuo dirvodarinės uolienos ir klimato. Dirvožemiai greičiau susidaro iš dūlėsių, kuriuose daugiau smėlio nei molio, taip pat karšto bei drėgno klimato sąlygomis. Vidutinėse platumose per šimtmetį dirvožemio sluoksnis pastorėja tik 0,5–2 cm. Brandus, galimo dirbti dirvožemio sluoksnis susidaro vidutiniškai per 3000–12 000 metų. Dauguma Lietuvos dirvožemių pradėjo formuotis po paskutinio ledynmečio iš moreninių nuogulų.