Blog Archives

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a., vykdant žemės reformą, teritorijos kartografavimo darbų ėmėsi Žygimanto Augusto rūmų maršalas Mikalojus Kristupas Radvila. Šiam vadovaujant sudarytas ir 1613 m. išleistas gana didelio tiems laikams tikslumo ir detalumo LDK žemėlapis. Jame pavaizduotas tankus upių tinklas. Jį sudaro per 1800 upių, tarp kurių pažymėta 60 dabartinės Lietuvos teritorijos upių, per 1000 gyvenviečių, iš kurių 150 dabartinės Lietuvos teritorijoje. Leidinyje nustatytos kai kurių miestų koordinatės. Prie žemėlapio pridėta apybraiža, kurioje pateikiama nemažai geografinių ir istorinių žinių apie Lietuvą.

XVI a. pab. olandų kartografas Gerardas Merkatorius sudarė „Lithvania“ žemėlapį, kuriame, turint daugiau žinių ir tikslesnių duomenų, Lietuvos kartografinis vaizdas daug realesnis ir išsamesnis. Žemėlapyje pavaizduotas tankus upių tinklas, daug gyvenviečių ir, ko nebuvo ankstesniuose žemėlapiuose, pavaizduoti didžiausi miškų masyvai. Šiandieninės Lietuvos plote yra išbrėžta apie 20 upių ir pavaizduota daugiau kaip 60 gyvenviečių.

Viduramžiais Lietuvos teritorija buvo vaizduojama kelių autorių žemėlapiuose. Tiksliausiai ji pavaizduota Nikolajaus Kuziečio XV a. nubraižytame Vidurio Europos žemėlapyje. Čia Lietuva įvardyta kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Žemėlapyje pavaizduota Baltijos jūra (Mare Svetie) ir Kuršių marios (Lacus Avomen), taip pat į Baltijos jūrą įtekančios kelios upės: Nemunas (Memele), Šventoji (Hillige) ir Venta (Poler). Žemėlapyje pažymėti Klaipėdos (Aramele Castrum) ir Kauno (Cava) miestai.

Senovės graikų mokslininkas Klaudijas Ptolemajas veikale „Geografija“ (apie 150 m.) aprašė ir žemėlapiuose pavaizdavo Baltijos rytinę pakrantę. Taip pirmą kartą pateiktas kartografinis Lietuvos vaizdas.
Viename iš Vidurio Europos žemėlapių Baltijos jūra įvardyta kaip Sarmatijos jūra (Oceanus Sarmaticus). Kuršių marios žemėlapyje neparodytos. Pažymėtos penkios į Baltijos jūrą įtekančios upės, trys iš jų lengvai atpažįstamos: pirmoji iš kairės – Vysla (Vistula), antroji – Nemunas (Chrones), trečioji – Dauguva (Rubon). Rytuose pavaizduoti išgalvoti Rifėjų kalnai, nes senovės graikai manė, kad visos upės išteka iš kalnų. Tarp Nemuno ir Dauguvos pažymėtos baltų gentys: sūduviai ir galindai (sudini, galindae).

Naudingųjų iškasenų paplitimą lemia geologinių sluoksnių išsidėstymas. Daugelis Lietuvos naudingųjų iškasenų yra paviršiuje, jos gerai ištirtos, nesunkiai prieinamos – kasamos atviruoju būdu karjeruose. Atskirų rūšių naudingosios iškasenos šalies teritorijoje pasiskirsčiusios nevienodai. Jų telkiniai užima tik 4,3 % Lietuvos teritorijos. Įvairių sluoksnių nuosėdinėse uolienose yra beveik visų svarbiausių nerūdinių iškasenų. Šiuo metu Lietuvoje įvairiu lygiu ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 9 rūšys eksploatuojamos. Naudingosios iškasenos, tokios kaip statybinės medžiagos, yra svarbios ekonominei plėtrai. Kiekvienos šalies ūkiui ir gyventojams ypač svarbus gėlas geriamasis požeminis vanduo.

Lietuvoje anhidritas ištisiniu 40–60 m storio klodu užpildo viršutinio permo nuogulų storymę, kuri plyti visoje pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvoje apie 12 tūkst. km² plote 155–790 m gylyje. Anhidritą pradėti eksploatuoti planuojama artimiausiu metu, perspektyviausias telkinys yra į pietus nuo Kauno. Šios iškasenos atitektų cemento, trąšų, statybinių, gipso medžiagų, popieriaus, dirbtinės odos, medicinos pramonei. Jį taip pat būtų galima panaudoti sieninėms apdailos plokštėms, palangėms, laiptams, grindims, skulptūroms, suvenyrams gaminti. Anhidrito kasyba laikoma ekologiškiausia kasybos rūšimi. Kloduose nėra pavojingų dujų, pagrindiniai darbai atliekami po žeme.

Permo amžiaus nuosėdinė uoliena sudaryta iš mineralo halito. Akmens druskos telkiniai susidarė sauso klimato sąlygomis iš uždarų, nykstančių jūrų. Aptinkama pietvakarinėje Lietuvos dalyje (Šilutės rajone). Klodo storis apie 65 m, bet gylis iki druskos daugiau kaip 400 m. Eksploatuoti būtų ekonomiškai nenaudinga. Akmens druska naudojama maistui, taip pat druskos rūgščiai, chlorui gaminti.

Devono laikotarpio kloduose (30–45 m) Biržų ir Pasvalio rajonuose slūgso gipso sluoksniai, tačiau neeksploatuojami, nes gali suintensyvinti karstinius procesus. Gipsas naudojamas medicinoje, statybų, popieriaus pramonėje, dekoracijoms, dirvožemiui gerinti.

Prekambro geležies rūdos telkiniai yra Varėnos miesto pietvakarinėje dalyje kristalinio pamato viršuje maždaug 350 m gylyje, bet tęsiasi gilyn apie kilometrą. Šioje teritorijoje išgręžta keletas gręžinių ir nustatyta, kad rūda sodri ir kokybiška. Kitas telkinys rastas Zarasų rajone netoli Latvijos sienos, gylis iki jo apie 900 metrų.

Organinės kilmės mineralas, susiformavęs sustingus spygliuočių medžių sakams prieš 50 mln. metų. Didžiausias gintaro klodų telkinys yra kaimyninėje Kaliningrado srityje (Rusija). Lietuvoje aptinkama šiaurinėje Kuršių marių dalyje (Juodkrantės teritorijoje). Gintaras naudojamas medicinoje, vaistų gamybai, juvelyrikoje, chemijos pramonėje (lakų, dažų gamybai).

Skalūnų dujos (shale gas) – tai gamtinės dujos, susikaupusios mažo skvarbumo ar nelaidžiose uolienose. Tai iš esmės gamtinės metano dujos, susikaupusios organika praturtintose molio skalūnų sluoksniuose dujiniame (laisvos dujos), ištirpintame ar absorbuotame būviuose.

Baltijos jūros regione šiuo požiūriu perspektyviausi yra silūro geologinio periodo molio skalūnai. Jie paplitę nuo Lenkijos iki Latvijos. Lenkijoje vyksta labai aktyvus šių metano dujų tyrimo, gavybos licencijų išdavimas. Preliminariais duomenimis vakarų Lietuvos silūro storymė galėtų generuoti nemažus kiekius skalūnų dujų, tačiau tikslesniam įvertinimui yra reikalingi tolimesni tyrimai. Perspektyvių apatinio silūro uolienų slūgsojimo gylis kinta nuo 1700 m iki 2050 m pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Šių sluoksnių storis kinta nuo 40 m iki ~ 160 m. Skalūnų dujos gali būti nauju, iki šiol Lietuvoje beveik netyrinėtu ir neįvertintu, energetinių išteklių šaltiniu.

Komerciniam skalūnų dujų įsisavinimui būtina turėti efektyvias ir nebrangias geologinio sluoksnio hidraulinio plėšymo bei horizontalių gręžinių gręžimo technologijas. Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad molio skalūnų tyrimai ir gavyba ne visur atitinka aplinkosauginius reikalavimus. Pagrindinis pavojus aplinkai skalūnų dujų gavybos metu siejamas su galimu geriamo vandens sluoksnių, tame tarpe ir gruntinio vandens, užteršimu. Dėl šių ir kitų grėsmių nemažai vietos bendruomenių, kurių teritorijose teoriškai galima molio skalūnų žvalgyba ir gavyba, nepritaria šių energetinių išteklių gavybai.

Informacija ir duomenimis apie skalūnų dujas talpinančias uolienas disponuoja Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Era – stambiausias Žemės istorijos laikotarpis, apimantis kelis periodus.

Eksploatacija – naudingųjų iškasenų telkinio naudojimas.

Izoterma – žemėlapio linija, jungianti vietas, kuriose oro, vandens ar dirvožemio temperatūra tam tikru metu per tam tikrą laiką yra vienoda.

Juodieji metalai – tai geležis ir lydiniai jos pagrindu: plienas, ketus. Jie sudaro 95% visų metalų.

Karjeras – vieta, kur atviru būdu kasamos naudingosios iškasenos.

Kernas – yra koloniniu gręžimu išgręžtas cilindrinis uolienos stulpelis, iš kurio nustatomos jos ypatybės.

Kristalinis pamatas – kietoji Žemės plutos dalis, sudaryta iš magminių ir metamorfinių uolienų.

Nerūdinės iškasenos – tai nemetalinės naudingosios iškasenos, nedegios kietos uolienos arba mineralai, naudojami pramonėje ir statyboje natūralūs arba apdoroti. Prie nerūdinių naudingųjų iškasenų priskiriamas smėlis, žvyras, molis, durpės, klintis ir kt.

Nuosėdinės uolienos – uolienos, kurios susidarė iš uolienų dūlėjimo produktų, susiklosčiusių sausumoje arba vandenyne, jūrose, ežeruose.

Keramzitas – tai aukštoje temperatūroje kepto molio granulės, naudojamos šiltinimui.

Kvartero nuogulos – viršutinis Žemės plutos sluoksnis, susikaupęs traukiantis ledynui, jis dengia beveik visą dabartinį Lietuvos paviršių.

Naudingosios iškasenos (naudingieji ištekliai) – tai gamtinės mineralinės medžiagos, esančios žemės gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms.

Periodas – geologinės eros dalis, Žemės ir organinio pasaulio vystymosi etapas, per kurį susidarė vienai geologinei sistemai priskiriamos uolienos.

Perspektyvios naudingosios iškasenos – kol kas neeksploatuojamos, mažai tirtos naudingosios iškasenos (geležies rūda, gintaras, akmens druska).

Spalvotieji metai (retieji, taurieji, radioaktyvieji) – visi metalai, išskyrus geležį. Pagal tankį lengvieji (magnis, berilis, aliuminis), sunkieji (nikelis, varis, švinas) ir jų lydiniai. Pagal kitas chemines ypatybes – retieji (lantanas, skandis, itris), taurieji (auksas, sidabras, platina), radioaktyvieji (radis, toris, uranas).

Agroverslas – šalies ūkio šakų kompleksas, apimantis žemės ūkio produkcijos gamybą, perdirbimą ir realizavimą.

Bendroji pridėtinė vertė – per tam tikrą laiką sukurtų prekių bei paslaugų ir sunaudotų žaliavų, medžiagų bei paslaugų verčių skirtumas.

Biotechnologija – tai integruotas gamtos ir technikos mokslų taikymas, kai, naudojant organizmus, ląsteles ar jų dalis yra kuriami naudingi produktai ir paslaugos.

Debesų kompiuterija – pažangus IT paslaugų teikimo būdas, kai naudotojui nereikia IT infrastruktūros, o reikalingos IT paslaugos įsigyjamos iš išorės.

Gamybos sąnaudos – ištekliai, kurie sunaudojami gamybos procese ar perdirbime į naudingus produktus bei paslaugas.

Informacinės technologijos – veiklos sritis, apimanti kompiuterinių informacinių sistemų kūrimą, priežiūrą, pardavimą ir mokslinius tyrimus.

Infrastruktūra – įvairias veiklos sritis (ūkį ir gyventojus) aptarnaujančių objektų kompleksas.

Laisvoji ekonominė zona (LEZ) – ūkinei, komercinei ir finansinei veiklai skirta teritorija, kurioje vyriausybė įstatymais nustato ypatingas ekonomines ir teisines ūkio subjektų funkcionavimo sąlygas.

Pramonė – gamybos sfera, apimanti žaliavų perdirbimą, medžiagų ir pusgaminių kitoms pramonės įmonėms gamybą bei galutinės produkcijos gamybą.

Pramonės išdėstymo veiksniai – tai veiksniai, nuo kurių priklauso pramonės įmonės kūrimosi vietos parinkimas.

Druskingumas – vandenyje ištirpusių druskų kiekis, skaičiuojamas promilėmis (‰).

Eutrofikacija – ekosistemos kaita, kurią sukelia cheminių maisto medžiagų (tirpių azoto ir fosforo junginių) perteklius.

Fitoplanktonas – smulkūs organizmai – dumbliai, kurie plūduriuoja atviruose vandenyse netoli vandens paviršiaus.

Glintas – skardingas krantų tipas, būdingas Estijos šiaurinei pakrantei.

Invazinė rūšis – faunos rūšis, sparčiai plintanti už savo natūralaus arealo ribų ir daranti žalą vietinėms ekosistemoms.

Izostazinis judėjimas – vertikalus Žemės plutos blokų judėjimas.

Lagūna – negili jūros dalis, kurią nuo jūros skiria nerija.

Nerija – bangų ir pakrantės srovių suformuota žema ir siaura sąnašinė sausumos juosta iš smėlio arba gargždo, žvirgždo.

Parabolinė kopa – pjautuvo ar pasagos pavidalo smėlio kopa su ilgais ir beveik lygiagrečiais dviem ragais, atsuktais prieš smėlį nešusio vėjo vyravusią kryptį.

Nuo XVI amžiaus žmogaus veikla Kuršių nerijoje vis intensyvėjo – masiškai kertami miškai, ganomi gyvuliai, paspartėjo dervos ir medžio anglies gavyba, sakinimas, įvyko miško gaisrų. Jau tuo laikotarpiu buvo apribojimų kirsti miškus, o 1624 m. įkurtas pirmasis Šarkuvos draustinis.

Per 1756–1763 m. karą pusiasalio miškai tapo medienos žaliavos šaltiniu, o dėl intensyvaus jų kirtimo XVIII a. slenkantis smėlis palaidojo 14 kaimų, Lietuvos teritorijoje 6. Daugelis kaimų buvo perkelti į naują vietą po kelis kartus.

XIX a. pr. paskelbus konkursą, kaip pigiausiai ir efektyviausiai sustabdyti slenkančias kopas, Vitenbergo universiteto profesorius J. D. Titijus pasiūlė apželdinti kopas tvirtinant mechanines užtvaras, apželdinant daugiametėmis žolėmis, o vėliau – mišku.

Tikrasis kopų apželdinimas prasidėjo tik nuo 1870 m. ir tuo laikotarpiu paplito kalninė pušis (Pinus montana), kurios paviršiniuose dirvos sluoksniuose esanti šaknų sistema puikiai sutvirtina judrų smėlį.

Dabar daugiau kaip kaip pusė medžių Kuršių nerijoje yra pasodinti žmogaus. Vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): paprastoji pušis (Pinus silvestris), kalninė pušis (Pinus montana). Pastarosios tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelerius metus sugeba žaliuoti. Kuršių nerijos teritorijoje taip pat auga bankso, juodoji, veimutinė, murėjos bei kryminė pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima. Per Antrąjį pasaulinį karą Kuršių nerijos miškus naikino karo veiksmai, gaisrai, kirtimai, įrengti karinės infrastruktūros objektai. Ir tik 1951 m. vėl pradėti smėlynų sutvirtinimo darbai.

Apsaugonio kopagūbrio formavimas, kopų apsaugos darbai.