Į Europos Sąjungos Tarybos posėdžius renkasi visų ES šalių ministrai, kad priimtų teisės aktus ir koordinuotų politiką. Europos Sąjungos Tarybos nereikėtų painioti su Europos Vadovų Taryba.
Europos Sąjungos Tarybos veikla:
• priima ES teisės aktus;
• koordinuoja ES valstybių narių bendrąsias ekonomikos politikos kryptis;
• pasirašo ES ir kitų valstybių susitarimus;
• tvirtina metinį ES biudžetą;
• formuoja ES užsienio ir gynybos politiką;
• koordinuoja valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą.
Nuolatinių narių nėra. Į kiekvieną Tarybos posėdį visos šalys siunčia ministrus, atsakingus už aptariamą politikos sritį.
Užsienio reikalų ministrų taryba turi nuolatinį pirmininką – ES vyriausiąjį užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinį. Nuo 2009 m. šias pareigas eina britė Katerina Ašton (Ashton).
Visiems kitiems Tarybos posėdžiams pirmininkauja ES rotacijos tvarka pirmininkaujančios šalies (pvz., 2013 m. II pusmetį Lietuvos) atitinkamos srities ministras.
ES Tarybos sprendimai paprastai priimami kvalifikuota balsų dauguma. Kuo valstybėje daugiau gyventojų, tuo daugiau ji turi balsų, bet iš esmės balsų skaičius apskaičiuojamas valstybių, kuriose mažiau gyventojų, naudai.
Balsuojant dėl opių klausimų, pavyzdžiui, dėl saugumo ir išorės reikalų bei mokesčių, Tarybos sprendimai turi būti priimami vienbalsiai. Tai reiškia, kad sprendimą vetuoti gali ir viena šalis.
Svarbiausi posėdžiai vyksta būstinėje Briuselyje, kiti – pirmininkaujančioje šalyje.
Blog Archives
Europos Sąjungos taryba
Europos vadovų taryba
Europos Vadovų Tarybą sudaro visų ES valstybių arba jų vyriausybių vadovai ir Europos Komisijos pirmininkas. Tarybai pirmininkauja Vadovų Tarybos pirmininkas, neoficialiai vadinamas „prezidentu“. Nuo 2012 m. šiose pareigose dirba Hermanas Van Rompuy. Europos Vadovų Tarybos pagrindinė funkcija: nustatyti bendrą ES politikos kryptį bei prioritetus ir nagrinėti sudėtingus arba opius klausimus, kurių negalima išspręsti žemesniu – tarpvyriausybinio bendradarbiavimo – lygmeniu. Europos Vadovų Tarybos būstinė įsikūrusi Briuselyje.
Sąvokos
Aversas – monetos ar banknoto pusė, kurioje vaizduojamas valdovo atvaizdas, valstybės herbas ar kokia kita emblema.
Išorinė siena – siena tarp valstybės, priklausančios Europos Sąjungai, ir valstybės, nepriklausančios šiai sąjungai.
Mastrichto kriterijai – kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kada ES šalys narės gali įsivesti eurą.
Muitas – mokestis valstybei, renkamas už importuojamas (įvežamas), ekportuojamas (išvežamas) ar tranzitines prekes.
Rinka – prekybiniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo.
Vidinė siena – siena tarp dviejų Europos Sąjungai priklausančių valstybių.
Lietuva Europos Sąjungos valdymo struktūroje
Europos Parlamentas
Pirmi rinkimai į Europos Parlamentą Lietuvoje įvyko 2004 m. birželio 13 d. Tada Lietuva turėjo teisę į Europos Parlamentą deleguoti 13 parlamentarų. Antri rinkimai įvyko 2009 m. birželio 7 d. Šiems rinkimams Lietuva pagal naują tvarką turėjo teisę deleguoti 12 narių, vienu mažiau negu praėjusiuose rinkimuose. Lietuvos deleguoti parlamento nariai Europos Parlamente turi galimybę pasisakyti plenarinėse sesijose, rengti pranešimus ar jų pagrindu rezoliucijas – pagrindinius dokumentus, dėl kurių balsuojama plenarinėse sesijose, pareikšti komiteto nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu, dirbti grupėmis ir parengti rašytinę deklaraciją ar ruošti klausimus prieš parlamento plenarinę sesiją. Treti rinkimai įvyko 2014 m. ir Lietuva išrinko 11 europarlamentarų. Ketvirti rinkimai įvyko 2019 m. 2019–2024 metų Europos Parlamento kadencijoje dirba 11 Lietuvos deleguotų europarlamentarų. Pagal aktyvumą jie nėra patys aktyviausi: 17 vieta iš 28 šalių, aktyviausi – austrai ir belgai. Kiekvieno deleguoto europarlamentaro aktyvumą atskirai galima sužinoti svetainėje www.mepranking.eu.
Europos Vadovų Taryba
Kartais pavadinama Viršūnių Taryba – renginys, kuriame Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai susitinka su Europos Komisijos prezidentu aptarti ir priimti sprendimų dėl svarbiausių Europos Sąjungos klausimų.
Europos Sąjungos Taryba
Dideliu iššūkiu Lietuvai, jos politikai tapo pirmininkavimas ES Tarybai. Lietuva 2013 m. šešis mėnesius – nuo liepos iki sausio – pirmininkavo šios Tarybos 260 parengiamųjų darbo grupių, atstovavo Tarybai santykiuose su Europos Parlamentu, Komisija ir kitomis institucijomis. Lietuva organizavo apie 3000 įvairaus lygio susitikimų Briuselyje ir Liuksemburge, apie porą šimtų susitikimų Lietuvoje. Taryba veda derybas dėl teisės aktų ir juos priima. Ji yra viena pagrindinių ES sprendimus priimančių institucijų. Tarybai vadovauja ES valstybės narės po 6 mėnesius.
Europos Komisija
Atsako už naujų Europos teisės aktų pasiūlymų rengimą ir įgyvendiną. Valdo ES politiką ir skiria ES finansavimą. Lietuvai Europos Komisijoje iki 2009 m. atstovavo Dalia Grybauskaitė, ji buvo atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą. Vėliau ją 2009 m. viduryje pakeitė buvęs LR finansų ministras Algirdas Šemeta. Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys yra Virginijus Sinkevičius, atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę. LR Vyriausybės deleguotas komisaras yra vienas iš 27 Europos Komisijos narių, jis atsakingas ne už Lietuvos problemų sprendimą, o už visos Europos Sąjungos reikalus.
Europos Sąjungos valdymo struktūra
Svarbiausia iš visų institucijų ES valdžios struktūroje – Europos Vadovų Taryba, kuri nustato ES bendrąsias politikos gaires ir prioritetus.
Pagrindines politikos kryptis nustato ir teisės aktus leidžia trejetas institucijų: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija.
Dar dvi labai reikšmingos institucijos: Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. ES teise nustatytą tvarką palaiko Teisingumo Teismas, o ES veiklos finansavimą tikrina Audito Rūmai.
Euras
Euras – oficiali septyniolikos ES šalių valiuta. Ši valiuta į tarptautinę finansų rinką įvesta 1999 m., bet banknotai ir monetos išleistos tik 2002 m. sausio 1 d.
Banknotai visose šalyse vienodi, o monetų aversą kiekviena šalis leidžia pagal savą dizainą. Euru naudojasi šešios šalys, nepriklausančios ES: Monakas, San Marinas ir Vatikanas – oficialiai, o Andora, Kosovas, Juodkalnija – neoficialiai.
Bendra valiuta naudinga daugeliu aspektų. Keliaujant į kitą šalį ar sudarant verslo sandorius su užsienio partneriais, nepatiriama pinigų keitimo išlaidų, galima lengvai palyginti kainas skirtingose šalyse, nemokami (arba mokami daug mažesni) mokesčiai už tarptautinį atsiskaitymą.
Bendra valiuta naudinga ekonomikos krizės sąlygomis. Ji padeda ES šalims lengviau suderinti antikrizinius veiksmus, garantuojamos stabilios kainos.
Laipsniškai eurą turėtų įsivesti visos ES šalys. Tačiau kiekvienoje tai gali įvykti tik tada, kai jos ekonomika bus tam tikro lygio. Nustatytos griežtos prisijungimo prie euro zonos sąlygos, vadinamos Mastrichto kriterijais.
Dvi ES valstybės – Danija ir Švedija – nors ir galėtų, tačiau nenaudoja euro.
Nevaržomas asmenų judėjimas
Tai – vidaus rinkos pagrindas, viena iš fundamentalių laisvių. Laisvas asmenų judėjimas piliečiams suteikia galimybę ieškoti geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų, pagerinti gyvenimo standartus, kitaip išnaudoti bendrosios rinkos galimybes. Laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo 1985 m. Šengeno sutarties (taip pat 1990 m. Šengeno konvencijos ir 1999 m. Šengeno sutarties įtraukimo į Bendrijos teisyną), padėjusios laipsniškai atsisakyti valstybių narių tarpusavio sienų kontrolės.
Laisvas asmenų judėjimas skatina vidaus rinkos našumą ir efektyvesnį išteklių pasiskirstymą. Šiandien visų ES šalių darbuotojams bei jų šeimos nariams garantuojamos teisės judėti, apsigyventi ir dirbti kitoje ES narėje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Visgi yra tam tikrų apribojimų, padedančių užtikrinti ir valstybių narių, į kurias piliečiai migruoja, teises. Pavyzdžiui, taikomos tam tikros sąlygos norintiems kitoje valstybėje narėje apsigyventi ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, ribojama teisė pradėti dirbti kitos narės valstybės tarnyboje, o kai kurios šalys vis dar taiko apribojimus naujųjų valstybių narių (Rumunijos ir Bulgarijos) piliečiams.
Naudodamiesi asmenų judėjimo laisve, ES piliečiai gali:
• ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje, laikydamiesi toje šalyje darbuotojams taikomų reikalavimų;
• priimti kitose valstybėse narėse teikiamus darbo pasiūlymus;
• gauti pagalbą iš kitos valstybės narės įdarbinimo institucijų;
• gauti tokias pačias socialines ir mokesčių lengvatas, kaip ir tos valstybės narės darbuotojai;
• lygiomis sąlygomis naudotis profesinių sąjungų teisėmis įskaitant teisę balsuoti, būti renkamiems į profesinės sąjungos administraciją, arba į kitus valdymo organus.
Nevaržomas kapitalo judėjimas
Laisvo kapitalo judėjimo įgyvendinimas neatsiejamas nuo sėkmingo vidaus rinkos funkcionavimo. Jis būtinas užtikrinant kitas – prekių ir paslaugų – judėjimo laisves. ES finansinė rinka liberalizuotai veikia nuo 1993 m. Bendros valiutos – euro – įvedimas (nefiziniu pavidalu 1999 m. ir fiziniu 2002 m.) itin palengvino kapitalo judėjimą tarp valstybių narių. Norint, kad vidaus rinka sėkmingai veiktų, svarbu, kad ūkio subjektai, ypač smulkaus ir vidutinio verslo atstovai, galėtų skolintis kapitalo mažiausia kaina, o investuotojai ir kapitalo skolintojai galėtų siūlyti savo išteklius ten, kur labiausiai reikia. Todėl ES draudžiamos priemonės, kurios trukdo laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.
Kapitalo judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
• kitose valstybėse narėse atsidaryti banko sąskaitą;
• kitose valstybėse narėse atlikti pinigines ir vertybinių popierių operacijas – pervesti pinigus, gauti ir teikti finansines paskolas, tvarkyti einamąsias ir depozitines sąskaitas;
• kitose valstybėse narėse įsigyti nekilnojamojo turto, užsienio firmų akcijų ar atlikti kitas investicijų procedūras;
• įmonėms – investuoti į kitų valstybių narių įmones, jas įsigyti ar aktyviai dalyvauti jų valdyme.
Nevaržomas prekių judėjimas
Laisvas prekių judėjimas įgyvendinamas siekiant skatinti prekybą tarp valstybių narių, sukurti palankesnę terpę importo ir eksporto plėtojimui, verslo plėtrai ir vartotojų poreikių patenkinimui. Muitų ir kiekybinių apribojimų bei jiems lygiaverčių priemonių uždraudimas – vieni iš kertinių principų, lemiančių sėkmingą vidaus rinkos funkcionavimą. Kiekybiniais apribojimais laikomi valstybių narių numatyti importuojamų prekių skaičiaus ribojimai. Tačiau be muitų ir jiems lygių apmokestinimų uždraudimo svarbu šalinti kitas kliūtis, trukdančias laisvam prekių judėjimui.
Laisvas prekių judėjimas garantuojamas:
• uždraudžiant apmokestinti kitų valstybių narių prekes papildomais mokesčiais;
• uždraudžiant priemones, kurios sukuria geresnes sąlygas vidaus prekėms prieš importuojamas prekes;
• taikant abipusio pripažinimo principą: jei prekė vienoje valstybėje narėje pagaminta ir parduodama teisėtai ir atitinka kokybės standartus, ją turi būti leidžiama parduoti ir kitoje valstybėje narėje;
• uždraudžiant kiekybinį eksporto ir importo prekių ribojimą.
Nevaržomas paslaugų teikimas
Tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje – tiek susijusias su bankininkyste ar draudimu, tiek su konsultacijomis ar turizmu. Paslaugų sektorius apima didelę ES ekonomikos dalį (apie 70 %), todėl ypač svarbu, kad būtų įveiktos laisvą paslaugų judėjimą ribojančios kliūtys. Paslaugų judėjimo laisvė užtikrina, kad ekonominiai veikėjai galėtų nekliudomai teikti paslaugas kitose valstybėse narėse tam tikrą laikotarpį ar nuolat. Norėdami teikti paslaugas, jie neprivalo būti įsisteigę toje valstybėje narėje, tai yra, jų verslas gali būti įsteigtas ir registruotas kitoje šalyje. Draudžiamos bet kokios priemonės, ribojančios laisvą paslaugų judėjimą tarp valstybių narių, taip pat ir bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu.
Paslaugų judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
• kitoje valstybėje narėje teikti paslaugas;
• kitoje valstybėje narėje naudotis teikiamomis paslaugomis;
• teikti ir naudotis paslaugomis kertant valstybių narių sienas;
• įsisteigti kitoje valstybėje narėje.