Skip to main content

Blog Archives

Augalija

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos augalijos išskirtinumą. Kuršių nerijoje auga apie 900 augalų rūšių, iš kurių 31 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Didžioji dalis Kuršių nerijos apaugusi mišku, tai sudaro apie 70 proc.

Einant per Kuršių neriją iš vakarų į rytus ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario. Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta, kur išlikę seniausi ir gražiausi miškai. Čia galima rasti 100–150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja.

Formavimasis

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Prieš 7,5 tūkst. metų, kai į Anciliaus ežerą įsiveržė druskingas Atlanto vanduo, susidarė Litorinos jūra. Šios stadijos metu jūros lygis svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos – moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis (Karaliaučiaus sritis) intensyviai buvo ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių, formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.

Baltijos jūros bangos ir išilginės priekrantinės srovės nuo ardomo Sembos pusiasalio kranto smėlį plukdo į šiaurę. Kai jūra suplovė pusiasalį, vėjas ėmė nešti smėlį į rytus ir supustė kopas. Šios augo, jungėsi ir sudarė ištisą parabolinių kopų virtinę. Audrų metu kai kur atsirasdavo išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis galėjo toliau veržtis į sausumą. Per juos nešamos smiltys marių pusėje suformuodavo pasagos pavidalo kopas, vadinamas parabolinėmis. Vakarinė pusiasalio kranto linija pamažu traukėsi į rytus, todėl dabartinė nerija yra 1–2 kilometrus arčiau žemyno nei pirminiai jos krantai. Vėliau kopos apaugo augalais ir nustojo judėti, tapo „negyvos“.

Užterštumas

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Mokslininkai ir politikai jau prieš kurį laiką ėmėsi veiksmų, kuriais mėginama išsaugoti unikalią Baltijos jūros ekosistemą. Baltijos jūra skalauja net devynių valstybių krantus, todėl tyrimus joje atlieka daug mokslo įstaigų. Dėl to Baltija yra bene geriausiai ištirta jūra, jos apsaugai sukurta įvairių programų.

Baltijos jūros ekologinės problemos:

  • Didėjantis jūros panaudojimas laivybai (kiekvienais metasi apie 54 000 registruotų laivų įplaukia ir išplaukia per Skagerako sąsiaurį).
  • Naftos transportavimas ir su ja susiję taršos pavojai.
  • Didėjantis invazinių rūšių skaičius.
  • Plataus masto komercinė žvejyba.
  • Pokaryje nuskandinti cheminiai ginklai.
  • Naudingųjų iškasenų eksploatacija.
  • Maisto medžiagų, kurios skatina eutrofikaciją, ir toksinių chemikalų patekimas iš upių.

Baltijos jūros apsaugos programos:

  • 1974 m. Helsinkyje Baltijos jūros šalys pasirašė Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvenciją, žinomą Helsinkio konvencijos pavadinimu.
  • 1980 m. įkurta Baltijos jūros aplikos apsaugos komisija (HELCOM), kuri dirba taršos mažinimo srityje.
  • 2007 m. Helsinkio komisija patvirtino Baltijos jūros veiksmų planą, kuriuo siekiama sumažinti eutrofikaciją.

Krantai

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Druskingumas

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Druskingumas Baltijos jūroje nevienodas. Druskingiausias vanduo Skagerako ir Kategato sąsiauriuose, jis siekia apie 30 ‰. Tolstant nuo Šiaurės jūros link šiauriausio Baltijos jūros kranto Botnijos įlankoje, druskingumas sumažėja iki 2 ‰ – vanduo beveik gėlas.

Netolygų ir mažą Baltijos jūros druskingumą lemiančios priežastys:

  1. Siauri ir seklūs Danijos sąsiauriai riboja druskingo vandens prietaką iš Šiaurės jūros. Kasmet į Baltijos jūrą patenka tik 475 km³ druskingo vandens.
  2. Į jūrą įtekančios vandeningos upės ir dažni krituliai nuolat jūrą papildo gėlu vandeniu.
  3. Baltijos jūra patenka į vidutinių platumų klimato juostą, todėl mažas Saulės spindulių kiekis lemia nedidelį Baltijos jūros garavimą.
  4. Baltijos jūroje yra daug įdubų, kurias skiria nedideli gūbriai, neleidžiantys didesnio tankio druskingam vandeniui priedugniu veržtis iš Šiaurės jūros į Baltijos jūrą.

Baltijos jūros raida

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Baltijos jūra pradėjo formuotis, kai jos vietoje buvęs ledyno skydas pradėjo tirpti ir trauktis. Jūrai susidaryti įtakos turėjo ne tik ledyno tirpimas, bet ir Žemės plutos svyravimas – izostazinis judėjimas, vandenyno lygio svyravimai. Formavimosi laikotarpiu Baltijos jūros vandens savybės nuolat kito, keitėsi temperatūra, druskingumas. Pagal prie tam tikrų vandens savybių prisitaikusius gyventi moliuskus, mokslininkai skiria keturis Baltijos jūros raidos etapus.

Baltijos jūros raida

(prieš 12 600–10 300 m.)

Besitraukiančio ledyno pietiniame pakraštyje atsivėrė didelė Baltijos dubuma, kurią užpildė tirpstančio ledyno vanduo. Ledyno liežuviai ir morenų ruožai neleido šiam vandens telkiniui susisiekti su Atlanto vandenynu, todėl tai buvo gėlo vandens telkinys. Ežero plotas buvo daug mažesnis už dabartinės Baltijos jūros plotą.

(prieš 10 300–9500 m.)

Susiformavo, kai Baltijos ledyninis ežeras užliejo Vidurio Švediją ir susijungė su Šiaurės jūra. Druskingumas šoktelėjo dėl druskingo vandens prietakos iš Šiaurės jūros, kurioje suklestėjo dvigeldis moliuskas – Yoldia artica (šiam moliuskui reikalingas šaltas ir sūrus vanduo). Šiek tiek vėliau (prieš 10000 m.) susiformavo pirmasis sąsiauris – Didysis Beltas.

(prieš 9500–8000 m.)

Kai ledo skydas suplonėjo, prasidėjo izostazinis Žemės plutos kilimas Skandinavijos pusiasalyje. Nors sąsiauriai visiškai neišnyko, tačiau sūrus vanduo nebegalėjo patekti į ežerą, nes ežeras pakilo aukščiau jūros lygio. Vanduo tapo gėlas, ypač klestėjo moliuskas – Ancylus fliuvialis. Vis kylant ežero lygiui atsivėrė naujas vandens kelias netoli Didžiojo Belto sąsiaurio.

(prieš 8000–4000 m.)

Susiformavo, kai sąsiauriai su Šiaurės jūra tapo platesni ir padidėjo vandens apytaka su Atlanto vandenynu, lėmusi druskingumo padidėjimą. Jūra pavadinta pagal tuo metu vyravusį moliuską – Littorina littorea. Šiuo metu jūra pasiekė aukščiausią druskingumo lygį per visą laikotarpį ir turėjo dvigubai daugiau vandens nei dabartinė jūra.

Kuršių nerija

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Kuršių nerija – siauras 97 kilometrų ilgio smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė nerijos dalis priklauso Lietuvos Respublikos, o pietinė Rusijos Federacijos (Karaliaučiaus sritis) teritorijai. Šiuo metu pusiasalyje įsikūrusios šios gyvenvietės: Nida, Preila, Pervalka, Juodkrantė, Smiltynė, Morskojė (buvusi Pilkopė), Rybačij (buvusi Rasytė), Lesnojė (buvusi Šarkuva). 1991 metais įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, kurio paskirtis – išsaugoti gamtą ir unikalią vietos gyventojų kultūrą.

Sąvokos

Lietuvos dirvožemiai

Dirvodara – procesas, kurio metu, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams, susidaro dirvožemis.

Dirvodarinė uoliena – paviršinis uolienų sluoksnis, iš kurio susidaro dirvožemis.

Dirvožemis – viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti ir derėti augalai.

Dirvožemio derlingumas – tai dirvožemio gebėjimas aprūpinti augalus mineralinėmis medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir sudaryti palankią terpę augti.

Dirvožemio grūdėtumas – įvairių smulkių dalelių santykis dirvožemyje.

Dirvožemio erozija – paviršinio dirvos sluoksnio ardymas.

Dirvožemio profilis – vertikalus dirvožemio pjūvis, kuriame matyti visi jį sudarantys sluoksniai (horizontai).

Druskėjimas – tai vandenyje tirpių druskų susikaupimas dirvožemyje.

Humusas – derlingas viršutinis dirvožemio sluoksnis, kurį sudaro augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos.

Melioravimas – užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas.

Neariminis įdirbimas – tai žemės paviršiaus įdirbimas, kai dirva purenama, bet ne ariama.

Salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius.

Sėjomaina – žemės ūkio kultūrų auginimo bei pūdymo kaita.

Tręšimas – maistingųjų medžiagų kiekio dirvožemyje didinimas.

Dirvožemio gerinimas ir erozija

Lietuvos dirvožemiai

Dirvožemis nuolat yra veikiamas ir natūralių gamtos procesų, ir žmogaus veiklos. Jau formuojantis dirvožemiui, jį nuolat veikia vėjas ir vanduo, išnešiojantis jo daleles į kitas vietas. Tai natūralus dirvožemio erozijos procesas, prie jo prisideda ir netinkama žmogaus ūkinė veikla, dirvožemio nualinimas. Žmogus taip pat, naudodamas įvairias priemones, gali didinti dirvožemio derlingumą.

Esant nepakankamam dirvožemio derlingumui, taikomi įvairūs dirvožemio gerinimo būdai.

Tręšimas – maistingų medžiagų kiekio dirvožemyje didinimas. Dirva tręšiama organinėmis (srutomis, mėšlu, pūdymu) ir mineralinėmis (azotu, kalciu, fosforu) trąšomis.

Kalkinimas naudojamas rūgščių dirvų derlingumui gerinti. Kalkės, klintmilčiai neutralizuoja dirvoje esančias rūgštis, tada pagerėja dirvožemio struktūra, augalų aprūpinimas maistingomis medžiagomis. Lietuvoje reikia kalkinti beveik trečdalį dirvų.

Melioravimas – užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas. Vandens perteklius į upes ar ežerus nuleidžiamas iškastais kanalais arba per įrengtą požeminį drenažą. Nusausinus pagerėja vandens, oro, šilumos ir mineralinių medžiagų režimas. Daugiau kaip pusė Lietuvos dirbamosios žemės yra nusausintos.

Drėkinimas Lietuvos dirvoms yra reikalingas tik sausringomis vasaromis. Dėl šaltų žiemų stacionarios drėkinimo sistemos Lietuvoje nelabai paplitusios.

Sėjomaina – žemės ūkio kultūrų auginimo bei pūdymo kaita. Sėjomaina padeda nenualinti dirvožemio ir išvengti augalų ligų bei kenkėjų.

Neariminis įdirbimas – tai žemės paviršiaus įdirbimas, kai dirva purenama, bet ne ariama. Toks dirvos dirbimas yra naudojamas prieš jautrių suslėgimui kultūrų auginimą (aliejiniai augalai, cukriniai runkeliai, žirniai), kai į dirvą reikia įmaišyti didelį kiekį derliaus atliekų. Toks žemės įdirbimas, lyginant su arimu, yra našesnis laiko atžvilgiu, sumažėja erozijos ir paviršiaus suspaudimo rizika.

Paviršinio dirvos sluoksnio ardymas yra vadinamas dirvožemio erozija. Purų ir augalų nesutvirtintą paviršinį dirvos sluoksnį gali nupustyti vėjas, nuplauti lietaus ar sniego tirpsmo vanduo, paveikti žemės ūkio mašinos. Pastarosios gali perstumti dirvožemį, suslėgti, per giliai išarti dirvą. Lietuvoje pagrindiniai eroziją lemiantys veiksniai yra drėgmės perteklius ir reljefas. Aukštumų šlaituose eroduotas paviršius sudaro apie 20–30 % visų dirvožemių. Eroziją stabdančios priemonės: dirvos apsodinimas, negilus arimas, arimas skersai šlaito, dirvožemio suslėgimas (volavimas), kaupiamųjų kultūrų neauginimas (bulvės, kopūstai).