Aukštapelkė – pelkė, maitinama tik kritulių vandeniu.
Delta – žemuma upės žiotyse, susidariusi iš upinių sąnašų, išraižyta upės atšakų ir pratakų.
Ežeras – natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime.
Ežeringumas – ežerų paviršiaus ir visos teritorijos ploto santykis, išreikštas procentais.
Ežerynas – ežerų santalka.
Ežero dubuo – žemės paviršiaus pažemėjimas, įdubimas, prisipildęs vandens.
Meandra – kilpos pavidalo upės vingis, būdingas lygumų upėms.
Nuotėkis – vandens kiekis (m3), nutekantis upe per tam tikrą laiką (parą, mėnesį, metus).
Palios – didelė pelkė, susidariusi buvusio ežero vietoje.
Pelkė – nuolatos šlapias žemės paviršiaus plotas, apaugęs savita augalija.
Poplūdis – staigus, trumpalaikis, nereguliarus upės vandens lygio pakilimas.
Potvynis – kasmet maždaug tuo pačiu laiku pasikartojantis vandens pagausėjimas upėje.
Raistas – klampi pelkė, apaugusi mišku.
Salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius.
Smegduobė – duobė, kuri susidaro, kai požeminis vanduo ištirpdo tirpias uolienas (gipsą, klintį, dolomitą, kreidą ar akmens druską) ir susidaro tuštuma, į kurią laipsniškai arba staigiai įgriūva virš jos buvę sluoksniai.
Tarpinė pelkė – pelkė, susidariusi žemapelkei virstant aukštapelke.
Tyras, tyrulis – klampi pelkė, kurioje auga nedideli medeliai ir kieta žolė.
Upė – vandens tėkmė pačios išgraužta vaga ir maitinama paviršinių bei požeminių vandenų.
Upės baseinas – teritorija, iš kurios upynas surenka visus savo požeminius ir paviršinius vandenis.
Upės režimas – vandens vidutinio nuotėkio pokyčiai per metus, remiantis daugiamečiais stebėjimais.
Upės nuolydis – upės ištakų ir žiočių absoliučių aukščių skirtumo ir upės ilgio santykis.
Vaga – žemiausia slėnio dalis, kuria teka upė.
Žemapelkė – pelkė, kurią daugiausiai maitina gruntiniai vandenys, upių vanduo bei krituliai.
