Blog Archives

Kernavės kultūrinis rezervatas – įsteigtas siekiant išsaugoti Kernavės – senosios Lietuvos sostinės – kultūros paveldo objektų kompleksą. Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Rezervato teritorijoje yra vienintelis Baltijos regione penkių piliakalnių kompleksas. Šis unikalus archeologijos ir istorijos vertybių objektas 2004 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kernavės kultūrinis rezervatas

Viešvilės gamtinis rezervatas – įsteigtas siekiant išsaugoti ypač vertingą Viešvilės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais ekosistemą Karšuvos žemumoje, taip pat tik jai būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją, ypač – margųjų upėtakių nerštavietes Viešvilės upėje. Viešvilės rezervatas yra Ramsaro ir Natura 2000 teritorija.

Viešvilės gamtinis rezervatas

Kamanų gamtinis rezervatas įsteigtas siekiant išsaugoti Kamanų pelkę – didžiausią ir vertingiausią Šiaurės Lietuvoje pelkinį kompleksą su vidaus salomis ir pusiasaliais, klampynių supamomis pelkių akimis bei ežerokšniais ir pelkę supančius miškus, taip pat būdingą retą augaliją, grybiją ir gyvūniją.

Kamanų gamtinis rezervatas

Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Įkurtas gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Į parko teritoriją patenka Nemuno, Merkio, Ūlos upės, pušynais apaugusios žemyninės kopos, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos. Parke nemažai senosios kaimų architektūros, išlikusios tradicinės gyvensenos, papročių, amatų. Antai Merkinė garsėja kaip juodosios keramikos centras.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Trakų istorinis nacionalinis parkas – vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Tai unikalus kultūros ir gamtos paveldo ansamblis, įsteigtas Lietuvos valstybingumo istoriniam centrui Trakuose – pilių kompleksui, gamtos vertybėms, kraštovaizdžio ir etnokulūriniam paveldui – saugoti.

Trakų istorinis nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinis parkas – išskirtinis gamtos ir žmogaus kūrinys. Tai kelis tūkstančius metų bangų ir vėjo formuota siaura sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių. Čia saugomos smėlio kopos, savitas kraštovaizdis – kalninių pušų masyvai, šiam kraštui būdingi augalai, gyvūnai, etnografinės žvejų sodybos. 2000 m. Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Žemaitijos nacionalinis parkas – įsteigtas siekiant išsaugoti vertingiausias gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijas. Pagrindiniai šio parko uždaviniai yra išsaugoti Platelių ežeryną ir jo apylinkių gamtos kompleksą, apsaugoti vertingus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, išsaugoti kultūros vertybes autentiškoje vietoje, puoselėti ir propaguoti tradicijas. Neatskiriama Žemaitijos dalis – koplytstulpiai, kryžiai prie kelių ir kryžkelių, o kryždirbystė įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros pavedo sąrašą.

Saugomos teritorijos užima 15,6 proc. Lietuvos ploto. Lietuvoje yra šeši rezervatai, iš jų keturi gamtiniai: Žuvinto, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir kultūriniai: Kernavės ir Vilnius pilių. Penki nacionaliniai parkai: Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Kuršių nerijos ir Trakų istorinis. Trisdešimt regioninių parkų.

Demografija – mokslas, tiriantis gyventojų skaičių, sudėtį, teritorinį pasiskirstymą, pokyčių priežastis bei padarinius, analizuojantis demografinius procesus ir jų sąveiką su ekonominiais, socialiniais, politiniais, ekologiniais ir kitais veiksniais.

Demografinis sprogimas – spartus gyventojų gausėjimas XX a. antroje pusėje.

Genocidas – nusikalstama veika, vykdyta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Gimstamumas – rodiklis, nusakantis, kiek gimimų per metus tenka 1000 gyventojų tam tikroje teritorijoje.

Gyventojų senėjimas – gyventojų amžiaus kaita, pasižyminti pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių absoliutaus skaičiaus arba jų santykinės dalies visuomenėje didėjimu.

Natūrali kartų kaita – gyventojų skaičius kinta labai nežymiai dėl panašių ar vienodų gimstamumo ir mirtingumo rodiklių.

Natūralusis gyventojų prieaugis – gimstamumo ir mirtingumo skirtumas.

Mirtingumas – rodiklis, nusakantis, kiek mirčių per metus tenka 1000 gyventojų tam tikroje teritorijoje.

Represijos – prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusnius režimui asmenis.

Vaisingumo koeficientas – vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per visą gyvenimą.

Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,795 mln. žmonių. Nuo Nepriklausomybės atgavimo gyventojų skaičius sumažėjo 909 tūkst. (25 %). Gyventojų skaičius katastrofiškai mažėja dėl neigiamo gyventojų prieaugio ir emigracijos. Sparčiai sumažėjęs gimstamumas ir lėtai augantis mirtingumas negarantuoja natūralios kartų kaitos, todėl gyventojų skaičius mažėja. Šias tendencijas stiprina per visą Nepriklausomybės laikotarpį nuolat augusi emigracija.

1950:

Sumažėjęs gyventojų skaičius Lietuvoje buvo karų ir okupacijų padarinys. Per karą vokiečių okupacinė valdžia vykdė žydų genocidą, karo pabaigoje dalis gyventojų pasitraukė į Vakarus, o okupavusi Lietuvą Sovietų Sąjunga pradėjo masines gyventojų represijas. Nors pokariu labai išaugo gimstamumas, tačiau Lietuva šiuo laikotarpiu neteko daugiau kaip pusės milijono gyventojų, todėl gyventojų skaičius augo lėtai.

1965:

Sovietmečiu gyventojų skaičius šalyje augo. Per penkerius metus (1960–1965) gyventojų skaičius padidėjo beveik 200 tūkst. Sparčiai mažėjantis mirtingumas, pamažu augantis gimstamumas lėmė akivaizdų žmonių gausėjimą. Šiuo laikotarpiu šeimas kūrė ir gimdyti pradėjo pokario karta. Gyventojų skaičiaus didėjimui įtakos turėjo ir organizuota imigracija iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų.

1985:

Nors gyventojų gimstamumas ir natūralus prieaugis pradėjo mažėti, bet gyventojų skaičius augo ir toliau. Augimą užtikrino vis didėjantis gyventojų atvykimas į Lietuvą, nes Lietuvoje buvo geresnės gyvenimo sąlygos, o atvykę žmonės prisidėjo prie miestų augimo ir pramonės plėtojimo. Sovietmečiu emigracija į užsienį buvo negalima, todėl išvykstančiųjų buvo labai mažai.

1991:

1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių, tai didžiausias užfiksuotas gyventojų skaičius mūsų šalyje. Atkūrus nepriklausomybę, šalies gyventojų skaičius pradėjo mažėti. Tokio proceso priežastys: sovietų armijos karių ir jų artimųjų pasitraukimas iš Lietuvos, akivaizdžiai sumažėjęs gimstamumas, prasidėjusi emigracija.

2000:

Gyventojų skaičius nuo 1992 m. pradėjo mažėti ir toliau mažėja. Per pastaruosius penkerius metus žmonių šalyje sumažėjo 130 tūkst. Dėl blogėjančios ekonominės padėties, nedarbo, gyvenamojo būsto problemų, mažų atlyginimų mažėja ir gimstamumas. Didėjant mirtingumui didėja neigiamas gyventojų prieaugis. Ir toliau didėja emigracijos tendencijos, tarp išvykusiųjų vyrauja jaunimas.

2013:

Tai metai, kai Lietuvoje gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų. Nors stabilizavosi gimstamumas ir mirtingumas, bet gyventojų prieaugis išliko neigiamas. Toliau išlieka dideli emigracijos mastai. Pagrindinės emigracijos priežastys: geresnis darbas, studijos, geresnės socialinės garantijos. Tokie gyventojų skaičiaus kaitos rodikliai kelia nemažai demografinių problemų: mažėja darbingo amžiaus žmonių, mažėja santuokų, gyventojai sensta.

2021:

2021 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 795,7 tūkst. nuolatinių gyventojų. Šie metai yra išskirtiniai, nes lyginant su praėjusiais metais, t.y. 2020 m., gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo 1,6 tūkst. Po 30 metų (nuo 1991 m.), kai gyventojų skaičiaus nuolatos mažėjimo, 2021 m. fiksuojamas gyventojų skaičiaus padidėjimas. Šį pokytį lėmė teigiamas tarptautinės migracijos rodiklis. Į Lietuvą 20 tūkst. žmonių daugiau imigravo, nei emigravo.