Skip to main content

Blog Archives

Klimatas

Lietuvos geografinis pažinimas ir kartografinė raida

Trumpalaikė ir ilgalaikė orų prognozė yra svarbi kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo veiklos. Orų stebėjimus atlieka įvairios tarnybos, o ši informacija nenutrūkstamai renkama ir fiksuojama daugelyje Lietuvos vietų. Mūsų šalis turi išplėtotą meteorologinių stočių tinklą, todėl orų prognozių patikimumas yra labai aukštas.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba sistemingai atlieka meteorologinius atmosferos stebėjimus, kaupia tyrimų duomenis, vertina ir teikia informaciją apie meteorologines sąlygas ir prognozuoja jų kaitą. Taip pat rengia meteorologines, jūrines hidrometeorologines, ultravioletinės saulės spinduliuotės indekso, karščio indekso bei vėjo žvarbumo prognozes, įspėja apie stichinius, katastrofinius reiškinius ir staigius orų pokyčius, bendrojo ozono sluoksnio nykimą.

Vilniaus mieste nuo 2012 metų pavasario veikia moderni automatinė meteorologijos stotis. Ši stotis naudojama mokslo ir studijų tikslams – vykdant miesto mikroklimato aplinkos tyrimus, rengiant meteorologus ir hidrologus VU Gamtos mokslų fakultete.
Stoties automatiniai prietaisai skirti automatiškai registruoti įvairius meteorologinius elementus: oro temperatūrą ir drėgnį, atmosferos slėgį, vėjo kryptį ir greitį, kritulius, saulės spinduliuotę (tiesioginę, išsklaidytąją, bendrąją, atspindėtąją, ultravioletinę, spinduliuotės balansą), perkūniją, debesuotumą ir kt.

Vilniaus universtiteto meteorologijos stotis

Meteorologinis radaras yra skirtas kritulių stebėjimui, jų fazės, kiekio, judėjimo greičio apskaičiavimui bei labai mažos trukmės orų prognozių sudarymui.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai priklausantis modernus Doplerio meteorologinis radaras pastatytas Laukuvoje, Vakarų Lietuvoje.

Radaras kritulius aptinka šiuo būdu: siųstuvas siunčia koncentruotą elektromagnetinį spindulį, o imtuvas priima energiją, kuri grįžta („atsispindi”) nuo bet kokio spindulio kelyje „sutikto” objekto. Tokiu būdu informacija apie atmosferą yra surenkama 250 km spinduliu nuo Laukuvos.

Žemės gelmės ir paviršius

Lietuvos geografinis pažinimas ir kartografinė raida

Lietuvos žemės gelmės – mūsų šalies vertybė. Gelmėse esančios uolienos susiformavo per šimtus milijonų metų, vyraujant tam tikroms gamtos sąlygoms ir vykstant įvairiems procesams. Žemės gelmių pažinimas leidžia geriau suprasti šių gamtos išteklių svarbą, naudą šalies ūkiui bei formuoja atsakingą požiūrį į jų apsaugą.

Lietuvos geologijos tarnyba yra Aplinkos ministerijai pavaldi institucija, kurios pagrindinis tikslas – organizuoti ir atlikti valstybinius žemės gelmių tyrimus, reguliuoti ir kontroliuoti žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, kaupti, saugoti ir valdyti valstybinę geologinę informaciją. Ji taip pat siekia užtikrinti racionalų žemės gelmių išteklių Lietuvos Respublikoje, jos teritorijoje jūroje, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje naudojimą, tyrimą ir apsaugą. Be tyrimų, ši tarnyba teikia pasiūlymus Aplinkos ministerijai rengiant bei įgyvendinant angliavandenilių paieškos, žvalgybos ir gavybos strategiją sausumoje ir jūroje, taip pat dalyvauja teritorijų planavimo procese, teikia pasiūlymus planavimo sąlygoms, derina arba teikia išvadas apie bendruosius, specialiuosius bei detaliuosius planus.

Lietuvos geologijos muziejus saugo daug eksponatų, kurių pagrindą sudaro iš įvairiose Lietuvos vietose atliktų gręžinių ištraukti uolienų pavyzdžiai – kernai. Muziejaus darbo ir veiklos pagrindinis tikslas – rinkti, kaupti, tyrinėti, konservuoti, restauruoti muziejines geologines vertybes, pristatyti Lietuvos ir užsienio visuomenei gausią geologinę medžiagą apie krašto žemės gelmių sandarą, sudėtį, naudingąsias iškasenas ir paleogeografinę raidą, taip pat šalies geologijos mokslo rezultatus ir laimėjimus.

Geologijos muziejus

Kartografija

Lietuvos geografinis pažinimas ir kartografinė raida

Žemėlapiai, vietovių planai nuo seno naudojami daugelio žmonių ir taikomi įvairiose gyvenimo srityse. Įvairiose Lietuvos bibliotekose per kelis šimtus metų sukaupta unikalių senovinių žemėlapių, kuriuose užfiksuota mūsų valstybės ploto kaita, kaimyninės šalys, atsiskleidžia kartografijos kultūra. Nepaprastai svarbi yra skaitmeninė kartografija, kuri plačiai naudojama mobiliuose telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose, interneto svetainėse. Žemėlapių kūrimo darbus atlieka specialistai kartografai.

Pranciškaus Smuglevičiaus salė – tai Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus skaitykla, kurioje tarp daugybės retų leidinių saugomi ir kartografiniai leidiniai. Šiandien fonduose saugomi XV–XX a. žemėlapiai (apie 10 000 vienetų) ir iki 1900 metų leisti atlasai (apie 700 vienetų).
Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius ne tik saugo, bet ir tyrinėja sukauptą spaudos paveldą, rengia parodas iš skyriaus rinkinių, vykdo mokslinę tiriamąją veiklą, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, rengia straipsnius bei publikacijas įvairiomis temomis.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centras įkurtas 1995 metais. Centre sudaromi žemėlapiai mokykloms, Visuotinei lietuvių enciklopedijai, atlasai. Ypač daug dėmesio buvo skiriama nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istoriniams žemėlapiams.
Nuo 2001-ųjų metų Kartografijos centre pradėta vykdyti Kartografijos magistro studijų programa, kuria gali pasigirti ne visų šalių universitetai.

Kūrybinė užduotis

Karstiniai reiškiniai Lietuvoje ir Europoje

Užduotis

Pasirinkite vieną iš žymesnių Lietuvos karstinių objektų ir, surinkę apie jį informaciją, paruoškite vaizdingą pristatymą.

Patarimai:

  • Pateikite objekto pavadinimą.
  • Apibūdinkite objekto geografinį išsidėstymą.
  • Paaiškinkite, kaip šis objektas susidarė.
  • Apibūdinkite objekto išorinį vaizdą.
  • Esant galimybei nufotografuokite, įkelkite nuotraukas į pristatymą. Galite nuotraukų ieškoti ir internete ar kituose šaltiniuose. Būtinai nurodykite nuotraukų šaltinius (gerbkite autorių teises).
  • Parsisiųskite Lietuvos karstinio regiono kartoschemą ir joje pažymėkite šio objekto vietą. Kartoschemą įkelkite į pristatymą.

This is an example page. It’s different from a blog post because it will stay in one place and will show up in your site navigation (in most themes). Most people start with an About page that introduces them to potential site visitors. It might say something like this:





Sąvokos

Karstiniai reiškiniai Lietuvoje ir Europoje

Devonas – geologinis Žemės vystymosi periodas, kurio metu Lietuvoje susiformavo gipso, dolomito ir klinčių sluoksniai.

Dolina – karstinio reljefo uždaras žemės paviršiaus pažemėjimas (įgriuva), susidaręs plečiantis karėms arba įgriuvus į požeminę karstinę ertmę uolienų skliautui.

Ekologiška žemdirbystė – ūkininkavimo būdas, kai nenaudojami pesticidai ar mineralinės trąšos.

Karės – lygiagrečios arba šakotos, neaukštomis keteromis atskirtos žemės paviršiaus vagelės, daubos, kurias tirpiose ir plyšiuotose uolienose išgraužė ir ištirpino paviršinis vanduo, turintis CO₂.

Karstas – gamtinių vandenų veikla tirpinant uolienas ir su tuo susiję reiškiniai bei jos padariniai. Pavadinta pagal plynaukštę Slovėnijoje (slovėniškai Kras, vokiškai Karst).

Karstinis reljefas – raižytas žemės paviršius, kurį tirpiose ir supleišėjusiose karbonatinėse uolienose (dažniausiai klintyse) jas tirpindamas sukūrė paviršinis ir požeminis vanduo.

Poljė – karstinio reljefo pažemėjimas, kurio skersmuo gali būti iki kelių ar keliolikos kilometrų. Poljės dugnas lygus arba terasuotas, šlaitai statūs. Susidaro plečiantis arba susijungus dolinoms. Kartais poljė dugnu teka upė arba jos dubuma būna virtusi ežeru.

Ponoras – karstinėse uolienose gilus plyšys, pro kurį įteka paviršinis vanduo (prasmenga) ir toliau srūva požemiu.

Rūgštusis lietus – lietus, kuriame padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis. Tokie lietūs susidaro, kai iš gamyklų į atmosferą patekę sieros ir azoto dioksidai (SO₂ ir NO₂) po cheminės reakcijos su vandeniu virsta rūgštimis. Paprastai rūgščiu laikomas lietus, kurio pH mažesnis nei 5.

Smegduobė – duobė, susidariusi, kai požeminis vanduo ištirpdo tirpias uolienas (gipsą, klintį, dolomitą, kreidą ar akmens druską) ir susidaro tuštuma, į kurią pamažu arba staigiai įgriūva virš jos buvę sluoksniai.

Stalagmitas – stulpo, kūgio ar kitokios formos kyšulys karstinio urvo dugne. Susidaro mineralizuotam vandeniui nuolat lašant nuo lubų ir ant dugno besikaupiant nuosėdoms, kurios kristalizuojasi ir, augdamos iš apačios į viršų, sudaro savitus karbonatinius stulpus.

Stalagnatas – kolona, kuri susidaro susijungus stalaktitui ir stalagmitui.

Stalaktitas – mineralinis varveklis, nukaręs nuo lubų karstiniame urve. Susidaro iš požeminio vandens ir auga iš viršaus į apačią. Nuo lubų vandens lašai garuodami netenka dalies CO₂, o kalcio karbonato nuosėdos nusėda ir sukimba su lubų uoliena. Ties kiekviena lašėjimo vieta, procesui kartojantis, po truputį auga ir žemyn nutįsta varveklis.

Karstiniai reiškiniai ir ūkinė veikla

Karstiniai reiškiniai Lietuvoje ir Europoje

Karstiniai reiškiniai, karstinės reljefo formos yra svarbūs turistų traukos objektai įvairiose šalyse. Daugelį žmonių traukia paslaptingas požeminis pasaulis, stalaktitų ir stalagmitų urvai. Daugelis karstinio reljefo formų yra saugomos, bet kartu daug jų pritaikytos žmonių lankymui. Urvuose įrengti takai, apžvalgos aikštelės, informaciniai stendai. Lietuvoje karstinį reljefą pristato ir apžiūrėti kviečia Biržų regioninio parko informacijos centras. Kai kurios karstinių urvų sistemos, pvz., Škocjano urvai Slovėnijoje ar Agteleko ir Slovakijos karsto nacionalinis parkas, įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šios vietos sulaukia tūkstančių turistų per metus.

Postonja urvai

Karstiniai procesai ne tik keičia paviršių, bet ir sukelia nemažai problemų greta gyvenantiems žmonėms. Atsivėrus smegduobėms gali įgriūti pastatai, keliai, nutrūkti elektros ar vandentiekio linijos. Intensyvi žemdirbystė, kurioje naudojamos trąšos, spartina karstinius procesus, atsivėrusios smegduobės mažina dirbamų laukų plotus, gali prasmegti gyvuliai. Karstinius procesus intensyvina rūgštieji lietūs, kurie formuojasi taršių gamyklų ir šiluminių elektrinių išmetamosioms medžiagoms patekus į orą ir susimaišius su vandens garais. Regionuose, kuriuose intensyvūs karstiniai procesai, stengiamasi vystyti ekologišką žemdirbystę, neplėtoti taršios pramonės.

Karstas Lietuvoje

Karstiniai reiškiniai Lietuvoje ir Europoje

Lietuvos karstiniai reiškiniai vyksta Šiaurės Lietuvoje Biržų ir Pasvalio rajonuose. Šiame regione prie pat žemės paviršiaus slūgso devono periodo dolomito storymė, kurioje yra lengvai vandenyje tirpstančių gipso sluoksnių.
Lietuvos karstinis rajonas nėra didelis, bet čia suskaičiuojama apie 9000 smegduobių. Ripeikių ir Karajimiškių kaimų apylinkėse esama iki 200 smegduobių viename km².

Kadangi šiuose rajonuose gipso sluoksniai yra arti žemės paviršiaus, juos lengvai veikia paviršinis (lietaus ir sniego tirpsmo) vanduo. Pro plyšius prasisunkęs vanduo tirpina gipsą. Ilgainiui susiformuoja požeminių ertmių, virš kurių esantys birių uolienų sluoksniai gali įgriūti, taip paviršiuje atsiveria smegduobė.

Daugumos smegduobių skersmuo siekia 10–20 m, gylis – 5 m. Daugelyje smegduobių nuobiroms užkimšus požeminius plyšius ima kauptis vanduo, taip susidaro apvalūs, nedideli, bet gilūs ežerėliai.

Upių tinklas

Lietuvos vidaus vandenys

Lietuvos upės susidarė tirpstant ledynui paskutiniojo apledėjimo metu. Vandenys išgraužė upių slėnius, vėliau jie dar keitėsi dėl erozijos. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, todėl jos upių tinklas tankus (vidutinis tankumas yra beveik 1 km/km²). Lietuvoje priskaičiuojama apie 30 000 įvairaus dydžio bei ilgio upių ir upelių, kurių bendras ilgis siekia apie 64 000 km. Jei sujungtume upes vieną su kita, galėtume Lietuvos upėmis apjuosti visą Žemės rutulį. Tačiau tik 18 upių yra ilgesnės negu 100 km. Upės Lietuvoje pasiskirsčiusios netolygiai. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: paviršiaus nuolydžio, kritulių kiekio, dirvožemio vandens laidumo, ežerų bei pelkių pasiskirstymo. Tankiausias upių tinklas būdingas Žemaičių aukštumos pietvakarinei daliai, kur iškrinta daugiausiai kritulių, ir Vidurio Lietuvos žemumai, nes čia paviršių sudaro vandeniui nelaidūs priemoliai. Rečiausias upių tinklas yra Pietryčių Lietuvoje, nes čia krituliai susigeria į smėlingą dirvą.

Upių baseinai

Lietuvos upės priklauso šešiems upių, įtekančių į Baltijos jūrą, baseinams. Tačiau daugiau kaip 70 % Lietuvos teritorijos upių subėga į Nemuno ir jo intakų (Neries, Nevėžio, Jūros, Merkio) baseinus. Nemuno baseinas užima beveik visą šalies teritoriją, išskyrus šiaurinę dalį. Į Baltijos jūrą Lietuvos teritorijoje be Nemuno įteka Baltijos mažųjų upių baseino upės (Šventoji, Bartuva, Danė, Smeltalė). Visos kitos šiaurinėje Lietuvos dalyje esančios upės į Baltijos jūrą įteka Latvijos teritorijoje. 13,8 % Lietuvos ploto užima Lielupės baseinas, kuriam priklauso Mūšos-Nemunėlio žemuma tekančios upės. 8 % teritorijos priklauso Ventos baseinui, 2,9 % – Dauguvos baseinui (Dysna, Laukesa). Mažiausia Lietuvos teritorijos dalis tenka Priegliaus baseinui (0,01 %).

Ciklonas – žemo slėgio sritis

Ciklono judėjimas virš Lietuvos ir Europos

Troposferoje ties vidutinėmis platumomis nuolat formuojasi žemo slėgio sritys – ciklonai. Jie veikia orus Lietuvoje ir Europoje. Ciklonai susidaro virš vandenyno, susidūrus šiltoms ir šaltoms oro masėms. Į Europą atslenkantys ciklonai daugiausia formuojasi virš šiaurės Atlanto, netoli Islandijos (Islandijos minimumas).