Blog Archives

Agropramoninė įmonė – didžiulis ūkis, kuris ne tik augina, perdirba produkciją, bet ir ja prekiauja.

Bioprodukcinis ūkis – pasaulio ūkio materialinių vertybių gamybos šaka. Šį sektorių sudaro žemės ūkis, miškų ūkis, žvejyba ir žuvivaisa.

Dirvožemio erozija – procesas ar reiškinys, kurio metu ardomas dirvožemio sluoksnis ar kitokio žemės paviršiaus irimas ir nunešimas.

Gamybos produktyvumas – per tam tikrą laiko vienetą pagamintas produkcijos kiekis.

Irigacinė sistema – dirbtinis vandens tiekimas, skirtas auginamoms žemės ūkio kultūroms drėkinti.

Lydiminė žemdirbystė – vienas iš primityvių žemdirbystės metodų, plėtojamas miškingose vietovėse: miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai. Nualinus dirvą, toks sklypas apleidžiamas.

Melioracija – tai žemės gerinimas hidrotechninėmis priemonėmis, kai norima sureguliuoti dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą.

Monokultūrinis ūkis – ūkis, kuriame didelis produkcijos kiekis pasiekiamas auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį.

Perprodukcija – situacija, kai gamybos apimtys ilgą laiką didesnės už paklausą.

Vegetacinis periodas – dienų skaičius per metus, kai sąlygos palankios augalams subręsti, sunokinti vaisius ir subrandinti sėklas.

Žemės ūkio specializacija – ūkininko pasirinkta ūkininkavimo forma ir pelningiausia žemės ūkio kultūra.

Lietuvos žemės ūkio sektoriaus veiklą ir politiką lemia Bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika ir mūsų šalies makroekonominė situacija. Po ekonominės krizės Lietuvos žemės ūkis greitai atsigavo, jau didėja gamybos produktyvumas. Pagal žemės ūkio naudmenas vienam gyventojui Lietuva yra ketvirta pasaulyje. Ūkinėje veikloje dalyvauja dvi didelės žemės ūkio grupės: ūkininkai ir šeimos ūkiai, žemės ūkio bendrovės ir įmonės. Iki 2005 m. didėjo įregistruojamų ūkių skaičius, todėl vidutinis jų dydis buvo tik 11,1 ha. Vėliau įregistruojamų ūkių skaičius mažėjo, todėl didėjo vidutinis ūkių dydis. 2016 metais jis siekė 19,6 ha. Stambiųjų ūkių (daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų) Lietuvoje yra apie 4000, t. y. 2 % visų ūkių, kurie dirba 42 % naudojamų žemės ūkio naudmenų. Darbo našumas stambiuose ūkiuose yra 3,5 karto didesnis nei vidutiniškai šalies žemės ūkyje. Jau kelerius metus mažėja sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius. Bet stambėjant ūkiams, ekologiškai dirbamos žemės plotai išlieka stabilūs ir net truputį didėja. Lietuvos žemės ūkiui būdingas daugiafunkciškumas, nes jo tikslai yra ne tik pagaminti žemės ūkio produkcijos, bet ir didinti kaimo žmonių užimtumą bei pajamas, užtikrinti maisto kokybę, palaikyti gyvulių gerovę ir prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Žemės ūkio sektoriuje susiduriama ir su įvairiomis problemomis: nebaigta žemės reforma, daug dirvonuojančių ir piktžolėmis apaugusių žemės plotų, kaime nėra susiformavusio pakankamo viduriniojo sluoksnio – stiprių šeimos ūkių, bloga kaimo demografinė, socialinė ir ekonominė būklė.

Intensyvusis prekinis

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Intensyvusis prekinis:

Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Modernizuojant ūkius, mokant dotacijas didėjo pagaminamos produkcijos kiekis, todėl kai kur atsirado perprodukcija.

Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra. Prekiniai plantacijų ūkiai daro ir neigiamą poveikį: kertami miškai, alinami dirvožemiai, įdarbinami vaikai, mokami maži atlyginimai, o didesnė dalis pelno iškeliauja į ekonomiškai stiprias valstybes.

Ekstensyvusis natūrinis

Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.

Ekstensyvusis natūrinis:

Ekstensyvusis natūrinis ūkis apima klajoklinę gyvulininkystę ir žemdirbystę. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Pagrindinė klajonių priežastis yra krituliai ir vešlių ganyklų paieška. Šiais laikais visiškų klajoklių nebelikę. Šeimose sėsli žemdirbystė derinama su klajokline gyvulininkyste.