Steigiant Europos anglių ir plieno bendriją, o vėliau kuriant dabartinę Europos Sąjungą, vienas iš pagrindinių tikslų – bendra rinka. Šiam tikslui pasiekti laikomasi „Keturių laisvių” principo. „Keturios laisvės“ – tai laisvas asmenų judėjimas, laisvas prekių judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas. Geriausias šio principo įgyvendinimo pavyzdys – Šengeno sutartis.
Nevaržomas paslaugų teikimas
Tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje – tiek susijusias su bankininkyste ar draudimu, tiek su konsultacijomis ar turizmu. Paslaugų sektorius apima didelę ES ekonomikos dalį (apie 70 %), todėl ypač svarbu, kad būtų įveiktos laisvą paslaugų judėjimą ribojančios kliūtys. Paslaugų judėjimo laisvė užtikrina, kad ekonominiai veikėjai galėtų nekliudomai teikti paslaugas kitose valstybėse narėse tam tikrą laikotarpį ar nuolat. Norėdami teikti paslaugas, jie neprivalo būti įsisteigę toje valstybėje narėje, tai yra, jų verslas gali būti įsteigtas ir registruotas kitoje šalyje. Draudžiamos bet kokios priemonės, ribojančios laisvą paslaugų judėjimą tarp valstybių narių, taip pat ir bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu.
Paslaugų judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
- kitoje valstybėje narėje teikti paslaugas;
- kitoje valstybėje narėje naudotis teikiamomis paslaugomis;
- teikti ir naudotis paslaugomis kertant valstybių narių sienas;
- įsisteigti kitoje valstybėje narėje.
Nevaržomas prekių judėjimas
Laisvas prekių judėjimas įgyvendinamas siekiant skatinti prekybą tarp valstybių narių, sukurti palankesnę terpę importo ir eksporto plėtojimui, verslo plėtrai ir vartotojų poreikių patenkinimui. Muitų ir kiekybinių apribojimų bei jiems lygiaverčių priemonių uždraudimas – vieni iš kertinių principų, lemiančių sėkmingą vidaus rinkos funkcionavimą. Kiekybiniais apribojimais laikomi valstybių narių numatyti importuojamų prekių skaičiaus ribojimai. Tačiau be muitų ir jiems lygių apmokestinimų uždraudimo svarbu šalinti kitas kliūtis, trukdančias laisvam prekių judėjimui.
Laisvas prekių judėjimas garantuojamas:
- uždraudžiant apmokestinti kitų valstybių narių prekes papildomais mokesčiais;
- uždraudžiant priemones, kurios sukuria geresnes sąlygas vidaus prekėms prieš importuojamas prekes;
- taikant abipusio pripažinimo principą: jei prekė vienoje valstybėje narėje pagaminta ir parduodama teisėtai ir atitinka kokybės standartus, ją turi būti leidžiama parduoti ir kitoje valstybėje narėje;
- uždraudžiant kiekybinį eksporto ir importo prekių ribojimą.
Nevaržomas kapitalo judėjimas
Laisvo kapitalo judėjimo įgyvendinimas neatsiejamas nuo sėkmingo vidaus rinkos funkcionavimo. Jis būtinas užtikrinant kitas – prekių ir paslaugų – judėjimo laisves. ES finansinė rinka liberalizuotai veikia nuo 1993 m. Bendros valiutos – euro – įvedimas (nefiziniu pavidalu 1999 m. ir fiziniu 2002 m.) itin palengvino kapitalo judėjimą tarp valstybių narių. Norint, kad vidaus rinka sėkmingai veiktų, svarbu, kad ūkio subjektai, ypač smulkaus ir vidutinio verslo atstovai, galėtų skolintis kapitalo mažiausia kaina, o investuotojai ir kapitalo skolintojai galėtų siūlyti savo išteklius ten, kur labiausiai reikia. Todėl ES draudžiamos priemonės, kurios trukdo laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.
Kapitalo judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
- kitose valstybėse narėse atsidaryti banko sąskaitą;
- kitose valstybėse narėse atlikti pinigines ir vertybinių popierių operacijas – pervesti pinigus, gauti ir teikti finansines paskolas, tvarkyti einamąsias ir depozitines sąskaitas;
- kitose valstybėse narėse įsigyti nekilnojamojo turto, užsienio firmų akcijų ar atlikti kitas investicijų procedūras;
- įmonėms – investuoti į kitų valstybių narių įmones, jas įsigyti ar aktyviai dalyvauti jų valdyme.
Nevaržomas asmenų judėjimas
Tai – vidaus rinkos pagrindas, viena iš fundamentalių laisvių. Laisvas asmenų judėjimas piliečiams suteikia galimybę ieškoti geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų, pagerinti gyvenimo standartus, kitaip išnaudoti bendrosios rinkos galimybes. Laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo 1985 m. Šengeno sutarties (taip pat 1990 m. Šengeno konvencijos ir 1999 m. Šengeno sutarties įtraukimo į Bendrijos teisyną), padėjusios laipsniškai atsisakyti valstybių narių tarpusavio sienų kontrolės.
Laisvas asmenų judėjimas skatina vidaus rinkos našumą ir efektyvesnį išteklių pasiskirstymą. Šiandien visų ES šalių darbuotojams bei jų šeimos nariams garantuojamos teisės judėti, apsigyventi ir dirbti kitoje ES narėje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Visgi yra tam tikrų apribojimų, padedančių užtikrinti ir valstybių narių, į kurias piliečiai migruoja, teises. Pavyzdžiui, taikomos tam tikros sąlygos norintiems kitoje valstybėje narėje apsigyventi ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, ribojama teisė pradėti dirbti kitos narės valstybės tarnyboje, o kai kurios šalys vis dar taiko apribojimus naujųjų valstybių narių (Rumunijos ir Bulgarijos) piliečiams.
Naudodamiesi asmenų judėjimo laisve, ES piliečiai gali:
- ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje, laikydamiesi toje šalyje darbuotojams taikomų reikalavimų;
- priimti kitose valstybėse narėse teikiamus darbo pasiūlymus;
- gauti pagalbą iš kitos valstybės narės įdarbinimo institucijų;
- gauti tokias pačias socialines ir mokesčių lengvatas, kaip ir tos valstybės narės darbuotojai;
- lygiomis sąlygomis naudotis profesinių sąjungų teisėmis įskaitant teisę balsuoti, būti renkamiems į profesinės sąjungos administraciją, arba į kitus valdymo organus.
