Skip to main content

Sąvokos

Lietuvos dirvožemiai

Dirvodara – procesas, kurio metu, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams, susidaro dirvožemis.

Dirvodarinė uoliena – paviršinis uolienų sluoksnis, iš kurio susidaro dirvožemis.

Dirvožemis – viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti ir derėti augalai.

Dirvožemio derlingumas – tai dirvožemio gebėjimas aprūpinti augalus mineralinėmis medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir sudaryti palankią terpę augti.

Dirvožemio grūdėtumas – įvairių smulkių dalelių santykis dirvožemyje.

Dirvožemio erozija – paviršinio dirvos sluoksnio ardymas.

Dirvožemio profilis – vertikalus dirvožemio pjūvis, kuriame matyti visi jį sudarantys sluoksniai (horizontai).

Druskėjimas – tai vandenyje tirpių druskų susikaupimas dirvožemyje.

Humusas – derlingas viršutinis dirvožemio sluoksnis, kurį sudaro augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos.

Melioravimas – užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas.

Neariminis įdirbimas – tai žemės paviršiaus įdirbimas, kai dirva purenama, bet ne ariama.

Salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius.

Sėjomaina – žemės ūkio kultūrų auginimo bei pūdymo kaita.

Tręšimas – maistingųjų medžiagų kiekio dirvožemyje didinimas.


Dirvožemio gerinimas ir erozija

Lietuvos dirvožemiai

Dirvožemis nuolat yra veikiamas ir natūralių gamtos procesų, ir žmogaus veiklos. Jau formuojantis dirvožemiui, jį nuolat veikia vėjas ir vanduo, išnešiojantis jo daleles į kitas vietas. Tai natūralus dirvožemio erozijos procesas, prie jo prisideda ir netinkama žmogaus ūkinė veikla, dirvožemio nualinimas. Žmogus taip pat, naudodamas įvairias priemones, gali didinti dirvožemio derlingumą.

Esant nepakankamam dirvožemio derlingumui, taikomi įvairūs dirvožemio gerinimo būdai.

Tręšimas – maistingų medžiagų kiekio dirvožemyje didinimas. Dirva tręšiama organinėmis (srutomis, mėšlu, pūdymu) ir mineralinėmis (azotu, kalciu, fosforu) trąšomis.

Kalkinimas naudojamas rūgščių dirvų derlingumui gerinti. Kalkės, klintmilčiai neutralizuoja dirvoje esančias rūgštis, tada pagerėja dirvožemio struktūra, augalų aprūpinimas maistingomis medžiagomis. Lietuvoje reikia kalkinti beveik trečdalį dirvų.

Melioravimas – užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas. Vandens perteklius į upes ar ežerus nuleidžiamas iškastais kanalais arba per įrengtą požeminį drenažą. Nusausinus pagerėja vandens, oro, šilumos ir mineralinių medžiagų režimas. Daugiau kaip pusė Lietuvos dirbamosios žemės yra nusausintos.

Drėkinimas Lietuvos dirvoms yra reikalingas tik sausringomis vasaromis. Dėl šaltų žiemų stacionarios drėkinimo sistemos Lietuvoje nelabai paplitusios.

Sėjomaina – žemės ūkio kultūrų auginimo bei pūdymo kaita. Sėjomaina padeda nenualinti dirvožemio ir išvengti augalų ligų bei kenkėjų.

Neariminis įdirbimas – tai žemės paviršiaus įdirbimas, kai dirva purenama, bet ne ariama. Toks dirvos dirbimas yra naudojamas prieš jautrių suslėgimui kultūrų auginimą (aliejiniai augalai, cukriniai runkeliai, žirniai), kai į dirvą reikia įmaišyti didelį kiekį derliaus atliekų. Toks žemės įdirbimas, lyginant su arimu, yra našesnis laiko atžvilgiu, sumažėja erozijos ir paviršiaus suspaudimo rizika.

Paviršinio dirvos sluoksnio ardymas yra vadinamas dirvožemio erozija. Purų ir augalų nesutvirtintą paviršinį dirvos sluoksnį gali nupustyti vėjas, nuplauti lietaus ar sniego tirpsmo vanduo, paveikti žemės ūkio mašinos. Pastarosios gali perstumti dirvožemį, suslėgti, per giliai išarti dirvą. Lietuvoje pagrindiniai eroziją lemiantys veiksniai yra drėgmės perteklius ir reljefas. Aukštumų šlaituose eroduotas paviršius sudaro apie 20–30 % visų dirvožemių. Eroziją stabdančios priemonės: dirvos apsodinimas, negilus arimas, arimas skersai šlaito, dirvožemio suslėgimas (volavimas), kaupiamųjų kultūrų neauginimas (bulvės, kopūstai).


Dirvožemio savybės

Lietuvos dirvožemiai

Vykstant dirvodarai, dirvožemis susisluoksniuoja, iš to sprendžiama apie dirvodaros pobūdį. Dirvožemio profilis yra vertikalus dirvožemio pjūvis, kuriame matyti visi jį sudarantys sluoksniai (horizontai).

Dirvožemį sudaro mineralinės ir organinės dalelės (humusas), organizmai, vanduo bei oras. Jų dalis įvairiuose dirvožemiuose gali skirtis. Vandens ir oro paprastai būna 45 %, bet jei vanduo užpildo poras, oro gali beveik nelikti. Nuo šių sudedamųjų dalių sąveikos priklauso dirvožemio savybės: struktūra, grūdėtumas, drėgnumas, rūgštingumas ir kt.

Dirvožemio derlingumas – tai dirvožemio gebėjimas aprūpinti augalus mineralinėmis medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir sudaryti palankią terpę augti. Derlingumas priklauso nuo įvairių dirvožemio savybių: dirvodarinės uolienos, grūdėtumo, humuso kiekio, drėgnumo, žmonių ūkinės veiklos. Derlingiausi mūsų šalies dirvožemiai yra Vidurio Lietuvos žemumoje, o nederlingiausi – smėlingoje Pietryčių lygumoje.

Dirvožemio grūdėtumas yra įvairių smulkių dalelių santykis dirvožemyje. Tai viena iš svarbesnių dirvožemio savybių, nes nuo grūdėtumo priklauso daugelis dirvožemio fizinių ir cheminių požymių. Skiriami smėlio, priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemiai. Jei dirvožemyje yra didesnis kiekis puvenų, gali būti išskirtas humuso dirvožemis.


Dirvodaros veiksniai

Lietuvos dirvožemiai

Dirvožemis – viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti ir derėti augalai. Jis svarbus ne tik augalams, bet ir žmonėms, nes dirvožemyje užauginamos pagrindinės maistinės kultūros. Dirvodara yra procesas, kurio metu, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams, susidaro dirvožemis. Dirvodaros procesą lemia keli glaudžiai susiję dirvodaros veiksniai: dirvodarinė uoliena, klimatas, biosfera, reljefas ir laikas.


Kūrybinė užduotis

Lietuvos dirvožemiai

Užduotis

Naudokitės pateiktais nurodymais ir patarimais ir atlikite dirvožemio tyrimą. Užpildykite lenteles.


Dirvožemio tyrimas

Dirvožemį sudaro įvairaus dydžio mineralinės dalelės. Visas jas pagal dydį galima suskirstyti į dvi dalis – smėlį ir molį. Jų santykis dirvožemyje parodo, koks dirvožemio grūdėtumas. Tai yra viena iš svarbiausių dirvožemio savybių, nes nuo jos priklauso vandens, oro ir kitos fizinės dirvožemio savybės. Tiriant dirvožemio savybes, patartina iš karto lyginti kelis skirtingus dirvožemius: smėlio, priemolio, molio ir humuso. Taip pat reikia atsiminti, kad dirvožemiai retai kada būna visiškai vienalyčiai.

Dirvožemių ypatybės

Smėlio dirvožemis

Smėlio dirvožemis paprastai yra pilkšvos arba gelsvos spalvos. Jis nerišlus, jo negalima suvolioti į virvutę. Smėlio dirvožemis poringas, laidus vandeniui. Tokioje dirvoje gerai išsikeroja augalų šaknys, juos lengva įdirbti, bet jie nėra derlingi, nes vanduo išplauna humusą. Sausesnę vasarą dažnai perdžiūva.

Priemolio dirvožemis

Priemolio dirvožemis tamsiai rudos spalvos, grumstiškas, bet sudrėkintas yra gana lipnus. Šis dirvožemis gerai išlaiko drėgmę, o dėl turimų organinių medžiagų yra pakankamai derlingas. Priemolio dirvožemį sunkiau idirbti nei smėlio dirvožemį.

Molio dirvožemis

Molio dirvožemis yra šviesiai rusvas, mažai poringas, prastai praleidžia vandenį. Drėgnas molis yra plastiškas, lipnus, todėl lengvai išlaiko jam suteiktą formą. Liečiant pirštais juntama, kad jis tarsi būtų riebus. Turi daug mineralinių ir organinių maistinių medžiagų, todėl yra derlingas. Šį dirvožemį sunku įdirbti.

Humuso dirvožemis

Jei organinės medžiagos (puvenos) dirvožemyje sudaro daugiau kaip 20 %, jis vadinamas humuso dirvožemiu. Humusas vadinamas derlingasis, viršutinis dirvožemio sluoksnis, kurį sudaro augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos. Jis juodos arba tamsiai rudos spalvos, trupiniškas, o sudrėkintas tampa gličia, beforme mase. Esant palankiam drėgmės, šilumos ir oro režimui, humuso dirvožemis yra pats derlingiausias.

Medžiagos

Įvairūs dirvožemių mėginiai iš skirtingų vietų. Patartina juos imti ne nuo pat žemės paviršiaus, bet iš šiek tiek gilesnio sluoksnio, prieš tai nuo viršaus pašalinus lapus, šakeles, akmenukus.


  1. Paruoškite kelis dirvožemio mėginius.
  2. Sudrėkinkite dirvožemio mėginius.
  3. Pagal lentelėje nurodytus klausimus sužymėkite dirvožemių mėginių atitikmenis.
  4. Nurodykite vietą, iš kurios paimtas dirvožemio mėginys, taip pat naudodamiesi GPS imtuvu nurodykite tos vietos geografines koordinates.
  5. Pamėginkite dirvožemio mėginius priskirti nurodytiems tipams.