Blog Archives

Žemėlapiai, vietovių planai nuo seno naudojami daugelio žmonių ir taikomi įvairiose gyvenimo srityse. Įvairiose Lietuvos bibliotekose per kelis šimtus metų sukaupta unikalių senovinių žemėlapių, kuriuose užfiksuota mūsų valstybės ploto kaita, kaimyninės šalys, atsiskleidžia kartografijos kultūra. Nepaprastai svarbi yra skaitmeninė kartografija, kuri plačiai naudojama mobiliuose telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose, interneto svetainėse. Žemėlapių kūrimo darbus atlieka specialistai kartografai.

Lietuvos geografinis pažinimas yra nenutrūkstamas procesas. Įvairios tarnybos nuolat stebi, tiria, skelbia reikalingą informaciją visuomenei, ūkio subjektams. Visi turime galimybę lankytis tam tikrose Lietuvos vietose, kur galime susipažinti su šalies gamtos unikalumą atspindinčiomis vietomis.

Devonas – geologinis Žemės vystymosi periodas, kurio metu Lietuvoje susiformavo gipso, dolomito ir klinčių sluoksniai.

Dolina – karstinio reljefo uždaras žemės paviršiaus pažemėjimas (įgriuva), susidaręs plečiantis karėms arba įgriuvus į požeminę karstinę ertmę uolienų skliautui.

Ekologiška žemdirbystė – ūkininkavimo būdas, kai nenaudojami pesticidai ar mineralinės trąšos.

Karės – lygiagrečios arba šakotos, neaukštomis keteromis atskirtos žemės paviršiaus vagelės, daubos, kurias tirpiose ir plyšiuotose uolienose išgraužė ir ištirpino paviršinis vanduo, turintis CO₂.

Karstas – gamtinių vandenų veikla tirpinant uolienas ir su tuo susiję reiškiniai bei jos padariniai. Pavadinta pagal plynaukštę Slovėnijoje (slovėniškai Kras, vokiškai Karst).

Karstinis reljefas – raižytas žemės paviršius, kurį tirpiose ir supleišėjusiose karbonatinėse uolienose (dažniausiai klintyse) jas tirpindamas sukūrė paviršinis ir požeminis vanduo.

Poljė – karstinio reljefo pažemėjimas, kurio skersmuo gali būti iki kelių ar keliolikos kilometrų. Poljės dugnas lygus arba terasuotas, šlaitai statūs. Susidaro plečiantis arba susijungus dolinoms. Kartais poljė dugnu teka upė arba jos dubuma būna virtusi ežeru.

Ponoras – karstinėse uolienose gilus plyšys, pro kurį įteka paviršinis vanduo (prasmenga) ir toliau srūva požemiu.

Rūgštusis lietus – lietus, kuriame padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis. Tokie lietūs susidaro, kai iš gamyklų į atmosferą patekę sieros ir azoto dioksidai (SO₂ ir NO₂) po cheminės reakcijos su vandeniu virsta rūgštimis. Paprastai rūgščiu laikomas lietus, kurio pH mažesnis nei 5.

Smegduobė – duobė, susidariusi, kai požeminis vanduo ištirpdo tirpias uolienas (gipsą, klintį, dolomitą, kreidą ar akmens druską) ir susidaro tuštuma, į kurią pamažu arba staigiai įgriūva virš jos buvę sluoksniai.

Stalagmitas – stulpo, kūgio ar kitokios formos kyšulys karstinio urvo dugne. Susidaro mineralizuotam vandeniui nuolat lašant nuo lubų ir ant dugno besikaupiant nuosėdoms, kurios kristalizuojasi ir, augdamos iš apačios į viršų, sudaro savitus karbonatinius stulpus.

Stalagnatas – kolona, kuri susidaro susijungus stalaktitui ir stalagmitui.

Stalaktitas – mineralinis varveklis, nukaręs nuo lubų karstiniame urve. Susidaro iš požeminio vandens ir auga iš viršaus į apačią. Nuo lubų vandens lašai garuodami netenka dalies CO₂, o kalcio karbonato nuosėdos nusėda ir sukimba su lubų uoliena. Ties kiekviena lašėjimo vieta, procesui kartojantis, po truputį auga ir žemyn nutįsta varveklis.

Lietuvos karstiniai reiškiniai vyksta Šiaurės Lietuvoje Biržų ir Pasvalio rajonuose. Šiame regione prie pat žemės paviršiaus slūgso devono periodo dolomito storymė, kurioje yra lengvai vandenyje tirpstančių gipso sluoksnių.
Lietuvos karstinis rajonas nėra didelis, bet čia suskaičiuojama apie 9000 smegduobių. Ripeikių ir Karajimiškių kaimų apylinkėse esama iki 200 smegduobių viename km².

Kadangi šiuose rajonuose gipso sluoksniai yra arti žemės paviršiaus, juos lengvai veikia paviršinis (lietaus ir sniego tirpsmo) vanduo. Pro plyšius prasisunkęs vanduo tirpina gipsą. Ilgainiui susiformuoja požeminių ertmių, virš kurių esantys birių uolienų sluoksniai gali įgriūti, taip paviršiuje atsiveria smegduobė.

Daugumos smegduobių skersmuo siekia 10–20 m, gylis – 5 m. Daugelyje smegduobių nuobiroms užkimšus požeminius plyšius ima kauptis vanduo, taip susidaro apvalūs, nedideli, bet gilūs ežerėliai.

Lietuvos upės susidarė tirpstant ledynui paskutiniojo apledėjimo metu. Vandenys išgraužė upių slėnius, vėliau jie dar keitėsi dėl erozijos. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, todėl jos upių tinklas tankus (vidutinis tankumas yra beveik 1 km/km²). Lietuvoje priskaičiuojama apie 30 000 įvairaus dydžio bei ilgio upių ir upelių, kurių bendras ilgis siekia apie 64 000 km. Jei sujungtume upes vieną su kita, galėtume Lietuvos upėmis apjuosti visą Žemės rutulį. Tačiau tik 18 upių yra ilgesnės negu 100 km. Upės Lietuvoje pasiskirsčiusios netolygiai. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: paviršiaus nuolydžio, kritulių kiekio, dirvožemio vandens laidumo, ežerų bei pelkių pasiskirstymo. Tankiausias upių tinklas būdingas Žemaičių aukštumos pietvakarinei daliai, kur iškrinta daugiausiai kritulių, ir Vidurio Lietuvos žemumai, nes čia paviršių sudaro vandeniui nelaidūs priemoliai. Rečiausias upių tinklas yra Pietryčių Lietuvoje, nes čia krituliai susigeria į smėlingą dirvą.

Upių baseinai

Lietuvos upės priklauso šešiems upių, įtekančių į Baltijos jūrą, baseinams. Tačiau daugiau kaip 70 % Lietuvos teritorijos upių subėga į Nemuno ir jo intakų (Neries, Nevėžio, Jūros, Merkio) baseinus. Nemuno baseinas užima beveik visą šalies teritoriją, išskyrus šiaurinę dalį. Į Baltijos jūrą Lietuvos teritorijoje be Nemuno įteka Baltijos mažųjų upių baseino upės (Šventoji, Bartuva, Danė, Smeltalė). Visos kitos šiaurinėje Lietuvos dalyje esančios upės į Baltijos jūrą įteka Latvijos teritorijoje. 13,8 % Lietuvos ploto užima Lielupės baseinas, kuriam priklauso Mūšos-Nemunėlio žemuma tekančios upės. 8 % teritorijos priklauso Ventos baseinui, 2,9 % – Dauguvos baseinui (Dysna, Laukesa). Mažiausia Lietuvos teritorijos dalis tenka Priegliaus baseinui (0,01 %).

Troposferoje ties vidutinėmis platumomis nuolat formuojasi žemo slėgio sritys – ciklonai. Jie veikia orus Lietuvoje ir Europoje. Ciklonai susidaro virš vandenyno, susidūrus šiltoms ir šaltoms oro masėms. Į Europą atslenkantys ciklonai daugiausia formuojasi virš šiaurės Atlanto, netoli Islandijos (Islandijos minimumas).

Pateikiamas interaktyvus Europos žemėlapis, kuriame matyti aktyvios vietos. Jas paspaudus, pateikiama tam tikra informacija apie ten esantį karstinį reljefą.

Stalagmitas – stulpo, kūgio ar kitokios formos kyšulys karstinio urvo dugne. Susidaro mineralizuotam vandeniui nuolat lašant nuo lubų ir ant dugno besikaupiant nuosėdoms, kurios kristalizuojasi ir, augdamos iš apačios į viršų, sudaro savitus karbonatinius stulpus.

Stalaktitas – mineralinis varveklis, nukaręs nuo lubų karstiniame urve. Susidaro iš požeminio vandens ir auga iš viršaus į apačią. Nuo lubų vandens lašai garuodami netenka dalies CO₂, o kalcio karbonato nuosėdos nusėda ir sukimba su lubų uoliena. Ties kiekviena lašėjimo vieta, procesui kartojantis, po truputį auga ir žemyn nutįsta varveklis.