Blog Archives

Terminalas aptarnauja laivus, gabenančius konteinerius per Klaipėdos uostą. Čia kroviniai iš konteinerių perkraunami į kitas transporto priemones, kroviniai sandėliuojami, konteineriai sveriami, perkraunami į konteinerinius traukinius: „Vikingas“ (Klaipėda–Minskas–Odesa), „Merkurijus“ (Klaipėda–Maskva), „Vilnius Shuttle“ (Klaipėda–Vilnius), „Saulė“ (Klaipėda–Kazachstanas–Vilnius). Terminalo pajėgumas – 450 000 TEU per metus. Per mėnesį terminalas aptarnauja vidutiniškai 40–50 konteinerinių laivų.

Jūrų perkėlos (ro–ro) terminale susijungia sausumos transporto (geležinkelių, automobilių) ir jūrų laivų keliai. Čia kroviniai gabenami vagonais, automobiliais, priekabomis, vežami keleiviai. Laivybos keliai jungia Klaipėdos uostą su Kyliu (Vokietija), Zasnicu (Vokietija) Karslhamnu (Švedija), Kopenhaga–Aarhu–Fredericija (Danija). Nuo 2011 m. krovos darbų terminale sparčiai daugėja.

Keltais gabenami ne tik automobiliai ir sunkvežimiai, bet ir traukinių vagonai

Klaipėdos sąsiauriu plaukiantis ro–ro krovinius gabenantis keltas

Klaipėda – multimodalus, universalus, giliavandenis uostas (uosto kanalo gylis 13–14,5 m). Uosto įmonės teikia krovinių perkrovimo, sandėliavimo, logistikos, agentavimo ir kitas su uostu susijusias paslaugas. Jis per metus gali perkrauti iki 45 milijonų tonų įvairių krovinių. Čia įrengti naftos, konteinerių, ratinių (ro–ro), biriųjų ir skystųjų krovinių terminalai. Uoste veikia 19 stambių krovos kompanijų (didžiausia – AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“), laivų statykla AB „Baltijos laivų statykla“, laivų remonto kompanijos (didžiausia – AB „Laivitė“ laivų remontų dirbtuvė), teikiamos visos su jūros verslu ir krovinių aptarnavimu susijusios paslaugos. Iš čia trumpiausi atstumai sausuma iki svarbiausių pramoninių Rytų šalių regionų. Per Klaipėdos uostą eina pagrindinės laivybos linijos į Baltijos jūros, Europos, Pietryčių Azijos ir Amerikos žemynų uostus. Klaipėdos uostas – konteinerių krovos lyderis tarp Baltijos šalių uostų. Uoste suderinta jūrų ir sausumos transporto, Laisvosios ekonominės zonos (LEZ), logistikos ir pramonės įmonių veikla, plėtojama intermodalaus transporto veikla.

Lietuvos ežerų panaudojimas menkesnis. Dažniausiai jie naudojami rekreacijai ir žvejybai. 17 bendrovių savo veikloje įvardija verslinę žvejybą ežeruose. 84 % Lietuvos ežerų žvejyba per daug intensyvi, juose sumažėjo vertingų rūšių žuvų, todėl nuo 2015 metų ežeruose uždrausta verslinė žvejyba. Labiausiai ežerai naudojami rekreacijai. Tai kaimo turizmo sodybos, stacionarios stovyklavietės, maudyklos, paplūdimiai, valčių prieplaukos. Per ežerus eina baidarių ir kanojų turistiniai maršrutai. Stovyklavimas ežerų pakrantėse turi ir neigiamų pasekmių: įsikuriama ne stovyklavietėse, kūrenami laužai, niokojama gamta ir paliekama ypač daug šiukšlių.

Poilsis prie ežerų

Lietuvos ežerai palyginti jauni, nes susidarė prieš 12–13 tūkst. metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Formuodamiesi gana įvairiai, ežerai įgijo netaisyklingas formas. Dauguma Lietuvos ežerų yra ledyninės kilmės, suformuoti ledynų ir jų tirpsmo vandenų. Ledyniniai ežerai daugiausiai paplitę aukštumose bei Pietryčių lygumoje, kur jo veikla buvo aktyviausia. Pagal dubens kilmę ežerai skirstomi į: ledyninius (dubakloninius, ledo guolio), upinius, karstinius, lagūninius ir dirbtinius.

Asveja – ilgiausias Lietuvos ežeras, ilgis siekia 29 km. Tai dubakloninis (rininis) ežeras, kurio dubuo susidarė ledyno vandenims srūvant nuo ledyno pakraščio.

Dusia – ledo guolio ežeras, jam būdingas didelis plotas, netaisyklinga forma, nelygus dugnas. Ežero dubuo susidarė ištirpus didžiuliams ledo luitams ir vandeniui užpildžius išgulėtas daubas.

Merguva – tai upinis (senvaginis) ežeras, telkšantis Nemuno salpoje. Šis ežeras seklus, dumblinas, lenktos pasagos formos. Tokio tipo ežerų gausu Dubysos, Nevėžio bei Merkio upių slėniuose.

Kirkilų ežerynas – karstinės kilmės, susidaręs susijungus trims dešimtims ežerėlių, užpildžiusių smegduobes. Tokio tipo ežerėliai daugiausia paplitę karstiniame Biržų ir Pasvalio rajonų areale.

Placio ežeras – vienas iš kelių jūrinės (lagūninės) kilmės ežerų Lietuvoje. Šis nedidelis, seklus ir vandens augalų prižėlęs gėlo vandens ežeriukas susidarė sąnašoms atitvėrus pakrantės įlanką.

Antalieptės marios – vienas iš daugiau kaip trijų tūkstančių dirbtinių ežerų Lietuvoje. Šis ežeras, arba tvenkinys, suformuotas patvenkus Šventąją.

Lietuvoje priskaičiuojama apie 2800 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha, ir per 300 mažesnių ežerėlių. Visi ežerai užima 1,4 % Lietuvos teritorijos ploto.

Lietuvos teritorijoje ežerai pasiskirstę labai netolygiai, tai nusako teritorijos ežeringumas. Daugiausiai ežerų telkšo aukštumose, maždaug 100–160 m aukštyje virš jūros lygio. Jie susitelkę Baltijos aukštumose, ypač šiaurės rytinėje dalyje – Aukštaičių aukštumoje. Nemažai ežerų yra Švenčionių ir Žemaičių aukštumos šiaurinėje dalyje, mažiausiai – Vidurio Lietuvos žemumoje, Pietryčių lygumoje bei Medininkų aukštumoje.

Ten, kur itin daug ežerų, jie dažnai jungiasi protakomis, upėmis bei upeliais ir sudaro sudėtingas ežerų sistemas – ežerynus.

Per Rytų Lietuvą iš pietvakarių į šiaurės rytus nutįsusiose Baltijos aukštumose susitelkę šie didžiausi ežerynai: Ignalinos ir Molėtų (šiaurės rytų Lietuvoje) bei Trakų (Dzūkijos aukštumoje).

Ignalinos ežerynas. Čia tyvuliuoja 209 įvairaus dydžio ežerai, bendras plotas – 11 539 ha. Šio krašto ežerų krantai labai vingiuoti, daug įlankų ir pusiasalių. Daugelis ežerų yra dubakloninės (rininės) kilmės (Lūšiai, Baluošas, Pakasas, Dringis). Dalis Ignalinos krašto ežerų patenka į Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją, todėl ypač saugomi. Pagrindinės turizmo pajėgos susikoncentravusios kaip tik prie ežerų – aplink juos įrengta nemažai poilsiaviečių, kuriose galima puikiai įsikurti. Šiame krašte labai gerai veikia vandens turizmas (įrengtos stacionarios valtinės, nemažai baidarių nuomos punktų).

Molėtų ežerynas. Tarp didesnių kalvų ir mažų kalvelių tyvuliuoja apie 300 ežerų. Jie beveik vienodai pasiskirstę po visą Molėtų teritoriją. Didžiausi ir gražiausi – Asvejos (ilgiausias Lietuvoje), Siesarties, Baltųjų Lakajų, Juodųjų Lakajų, Kertuojo, Virintų ežerai. Dauguma jų patenka į Labanoro regioninio parko teritoriją, todėl yra labai saugomi ir lankomi poilsiautojų bei turistų. Labai įdomu pažvejoti Smėlinio, Asio, Alaušo ir kituose ežeruose.

Trakų ežerynas. Po Molėtų ir Ignalinos rajonų ežeringiausias kraštas Lietuvoje. Šio ežeryno didžiausi ežerai yra Galvės (361 ha), Skaisčio (285,5 ha), poilsiautojų pamėgta Akmena (270,4 ha). Daugelis ežerų turi vingiuotą kranto liniją, kiekvieno beveik unikali ir nepakartojama forma. Daugelis ežerų yra dubakloninės (rininės) kilmės. Ypač gražūs tie ežerai, kurie turi salų, pavyzdžiui, Galvės vandenyje plūduriuoja salos tarsi žalumynų puokštės (apie 21 sala). Dauguma ežerų pamėgti žvejų bei poilsiautojų karštomis vasaros dienomis.

Potvynis – kasmet tuo pačiu laiku pasikartojantis upės vandens lygio pakilimas, kurio metu vanduo užpildo ne tik vagą, bet ir užlieja salpą.

Potvyniai kelia pavojų daugiau nei 5 % Lietuvos teritorijos. Lietuvos upėse vyksta dažni pavasariniai potvyniai, kurie įprastai prasideda kovo mėnesį. Lietuvoje išskirtos 53 skirtingos upių atkarpos, kuriose yra galimybė formuotis su potvyniais susijusiems ekstremaliems reiškiniams. Didelių potvynių pasitaiko Nemuno deltoje, Neries, Nevėžio bei Minijos upėse.

Dažniausiai potvyniai kyla dėl tirpstančio sniego ir ledo kamščių (apie 70–75 % atvejų), intensyvių liūčių (apie 15 % atvejų). Kitos priežastys, tokios kaip vandens lygio Baltijos jūroje pakilimas, netvarkingų užtvankų eksploatavimas ir avarijos, sudaro dar 15 %.

Šiandien potvynių rizika padidėjo dėl urbanizacijos, žemės ūkio intensyvumo ir miškų kirtimo, nes visa tai riboja kraštovaizdžio gebėjimą sulaikyti potvynio vandenis

Gamtinės priežastys

Gausūs krituliai

Esant dideliam kritulių kiekiui, vanduo nespėja susigerti į žemę ir didelė dalis jo nuteka. Žemesnėse vietose susikaupęs vanduo sukelia potvynius

Vandeniui nelaidžios uolienos

Paviršiuje arba netoli paviršiaus esant vandeniui nelaidžioms uolienoms, vanduo nesusigeria ir laikosi paviršiuje kol išgaruoja arba susigeria į žemę.

Staigus sniego tirpsmas

Staigiai ištirpus sniegui žiemą arba pavasarį, susidaro didelė vandens masė, kuri nespėja susigerti, todėl, susikaupusi žemesnėse vietose, sukelia potvynius.

Antropogeninės priežastys

Ledų sangrūdos

Pavasarį prasidėjus ledonešiui, susidariusios ledų sangrūdos užkemša upes ir nebeleidžia tekėti vandeniui. Vanduo, verždamasis į pakrantes, sukelia didelius potvynius.

Ištryptos ganyklos

Ilgai gyvulius ganant vienoje vietoje, ganyklose sunaikinama augalija, o nuolatinis gyvulių trypimas suslegia viršutinį žemės sluoksnį. Į suslėgtą be augalijos paviršių nesusigeria vanduo, o nutekėjęs į žemesnes vietas sukelia potvynius.

Suarta dirva

Suarta dirva kurį laiką būna be augalijos, todėl padidėja vandens nuotėkis. Nutekantis vanduo ne tik eroduoja dirvą, bet, sutekėjęs į netoliese esančią upę, gali sukelti potvynius.

Asfaltuoti plotai

Asfaltuoti plotai neleidžia vandeniui susigerti, todėl visas iškritęs lietaus vanduo per kanalizacijos sistemas patenka į upes.

Miškų kirtimas

Iškirstų miškų vietose padidėja vandens nuotėkis. Didesnis nutekėjęs vandens kiekis šalia esančiose upėse gali sukelti potvynius.

Užtvankų avarijos

Įvykus užtvankos avarijai, staiga į žemesnes vietas išsilieja didelė vandens masė ir sukelia katastrofiškus potvynius.

Lietuvos upes maitina lietaus, ištirpusio sniego ir požeminiai vandenys. Dėl skirtingo kritulių pasiskirstymo ir klimatinių sąlygų kaitos, susidaro atskiros vandens režimo fazės – potvynis, poplūdis, nuotėkis. Upių vandeningumas per metus gerokai skiriasi. Vidutinio vandens nuotėkio pokyčiai per metus vadinami upės režimu, jis rodomas nuotėkio diagramose. Upių nuotėkis labiausiai priklauso nuo upės mitybos šaltinių, taip pat nuo Žemės paviršiaus nuolydžio bei klimato. Lietuvos upių nuotėkis didesnis pavasarį, kai į jas plūsta ištirpusio sniego vanduo (prasideda potvyniai), ir rudenį, kai sumažėja garavimas, padažnėja lietūs. Vasarą beveik visos Lietuvos upės nusenka dėl padidėjusio garavimo. Žiemą dauguma Lietuvos upių užšąla trims mėnesiams (nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos), tuomet jų vandens lygis pažemėja, jas maitina tik požeminiai vandenys. Pagal nuotėkio režimą Lietuvos upės skirstomos į tris tipus:

• Vakarų Lietuvos upės
• Vidurio Lietuvos upės
• Pietryčių Lietuvos upės

Vakarų Lietuvos upėms (Akmena, Minija, Jūra) būdingas nepastoviausias metinis nuotėkis. Čia gausiai lyja rudenį, o kartais ir žiemą, todėl tuo laiku čia dažni poplūdžiai. Kartais jie būna didesni net už pavasario potvynius

Vidurio Lietuvos upės (Nevėžis, Nemunėlis, Dubysa) mažiausiai maitinamos požeminių vandenų, nes vyrauja molio dirvos. Didesnė dalis ištirpusio sniego vandens nuteka į upes, jos pavasarį labai patvinsta. Vasaros metu vidurio Lietuvoje kritulių iškrinta nedaug, upės požeminiu vandeniu maitinamos negausiai, todėl labai nusenka.

Pietryčių Lietuvos (Merkys, Strėva, Verknė, Žeimena) paviršius gana margas, nes gausu aukštumų, lygumų, plynaukščių, daug ežerų ir miškų, kurie reguliuoja upių vandens kiekį. Upes gausiai maitina požeminis vanduo. Šio krašto upių metinis nuotėkis pastoviausias – ir pavasarį, ir vasarą jos nuplukdo beveik vienodą vandens kiekį.

Kadangi Lietuva yra lygumų kraštas, tad ir upės priskiriamos lygumų upių tipui. Lygumų upių (Nevėžio, Mūšos) nuolydžiai nedideli, slėniai platūs. Upės teka lėtai, daro daug gražių vingių – meandrų. Žemumų upių krantai paprastai būna uždumblėję, užžėlę augalais. Tik Žemaičių ir Aukštaičių aukštumomis tekančių upių nuolydžiai didesni, vagose yra akmenų, pasitaiko nedidelių seklumų ir slenksčių (Bartuva, Širvinta, Dūkšta).

Saidė

Saidė – upelis Trakų rajone, Neries kairysis intakas. Nedidelis upelis surenka vandenis iš viso Trakų ežeryno ir Dzūkijos aukštumos šiaurės rytinių šlaitų. Todėl upelis sraunus, turi aukštumų upės požymių.

Saidė

Neris

Neries santakos vieta, kur Neris įteka į Nemuną, yra Lietuvos vidurio žemumoje. Paviršiaus nuolydis nedidelis, todėl Neries upė išplatėja, teka lėtai ir ramiai.

Nemuno ir Neries santaka

Nemunas

Nemunas išteka iš Baltijos aukštumų, vėliau praplatėja ir vidurupyje patenka į Vidurio Lietuvos žemumą. Čia nuolydis yra nedidelis, todėl upės tėkmė nėra srauni, o upės vaga, vingiuodama tarp moreninių gūbrių, suformuoja įspūdingas kilpas.

Nemuno kilpos

Šventoji

Šventajai artėjant prie Vidurio Lietuvos žemumos, vaga tiesėja, o jos nuolydis, priešingai, didėja. Upėje yra daug seklumų, salų, ypač ties Ukmerge. Gana didelį Šventosios vagos nuolydį žemupyje lėmė upės įsiliejimas į vėliau susidariusį Nemuno upyną.

Šventoji ties Ukmerge

Minija

Minija prasideda Žemaičių aukštumoje ir toliau patenka į Pajūrio žemumą. Vidurupyje jai būdingi lygumų upių požymiai: nedidelis nuolydis, lėta tėkmė, meandros. Minija vidurupyje turi aiškų slėnį, kuris išplatėja ir susilygina tik žemupyje.

Merkys

Merkys prasideda Ašmenos aukštumose, Lietuvoje patenka į smėlėtą lygumą ir ja teka iki pat žiočių. Žemupyje Merkys primena žemumų upę, kuriai būdinga lėta tėkmė, praplatėjęs slėnis, vingiuojanti vaga.

Merkys ties Merkine

Lietuvos upės priklauso šešiems upių, įtekančių į Baltijos jūrą, baseinams. Tačiau daugiau kaip 70 % Lietuvos teritorijos upių subėga į Nemuno ir jo intakų (Neries, Nevėžio, Jūros, Merkio) baseinus. Nemuno baseinas užima beveik visą šalies teritoriją, išskyrus šiaurinę dalį. Į Baltijos jūrą Lietuvos teritorijoje be Nemuno įteka Baltijos mažųjų upių baseino upės (Šventoji, Bartuva, Danė, Smeltalė). Visos kitos šiaurinėje Lietuvos dalyje esančios upės į Baltijos jūrą įteka Latvijos teritorijoje. 13,8 % Lietuvos ploto užima Lielupės baseinas, kuriam priklauso Mūšos-Nemunėlio žemuma tekančios upės. 8 % teritorijos priklauso Ventos baseinui, 2,9 % – Dauguvos baseinui (Dysna, Laukesa). Mažiausia Lietuvos teritorijos dalis tenka Priegliaus baseinui (0,01 %).