Pažymėkite, kuri saugoma teritorija Lietuvoje buvo įsteigta pirmoji, 1937 m.
Blog Archives
1 užduotis
Sąvokos
Anklavas – giliai į kitos valstybės teritoriją įsiterpusi dalis.
Eksklavas – atskirta valstybės teritorijos dalis.
Išskirtinė ekonominė zona – jūros teritorija, besiribojanti su valstybės teritoriniais vandenimis, joje galioja tarptautinė teisė, bet greta esanti valstybė turi išimtinių teisių žvejoti, atlikti mokslinius tyrimus, eksploatuoti naudingąsias iškasenas jūros dugne.
Teritoriniai vandenys – jūros juosta, esanti prie valstybės krantų. Pagal tarptautines konvencijas, teritorinių vandenų plotis negali viršyti 12 jūrmylių (maždaug 22,2 km) skaičiuojant nuo didžiausio atoslūgio ribos.
Delimitacija – kaimyninių valstybių sienos padėties ir krypties nustatymas: sienų padėtis smulkiai aprašoma, parodoma žemėlapyje ir pažymima tarpvalstybinėse sutartyse.
Demarkacija – valstybės sienos pažymėjimas tam tikrais ženklais (pasienio stulpais sausumoje ir plūdurais jūroje).
Valstybės siena – sutartinė linija, ribojanti valstybės teritoriją.
Geografinė padėtis
Norint apibūdinti šalies geografinę padėtį, tai galima daryti trimis aspektais: gamtiniu, ekonominiu ir geopolitiniu. Pateikiama metodinė priemonė, kuria, remiantis Lietuvos pavyzdžiu, išmoksite apibūdinti valstybių ar regionų geografinę padėtį.
Sąvokos
Demografija – mokslas, tiriantis gyventojų skaičių, sudėtį, teritorinį pasiskirstymą, pokyčių priežastis bei padarinius, analizuojantis demografinius procesus ir jų sąveiką su ekonominiais, socialiniais, politiniais, ekologiniais ir kitais veiksniais.
Demografinis sprogimas – spartus gyventojų gausėjimas XX a. antroje pusėje.
Genocidas – nusikalstama veika, vykdyta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.
Gimstamumas – rodiklis, nusakantis, kiek gimimų per metus tenka 1000 gyventojų tam tikroje teritorijoje.
Gyventojų senėjimas – gyventojų amžiaus kaita, pasižyminti pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių absoliutaus skaičiaus arba jų santykinės dalies visuomenėje didėjimu.
Natūrali kartų kaita – gyventojų skaičius kinta labai nežymiai dėl panašių ar vienodų gimstamumo ir mirtingumo rodiklių.
Natūralusis gyventojų prieaugis – gimstamumo ir mirtingumo skirtumas.
Mirtingumas – rodiklis, nusakantis, kiek mirčių per metus tenka 1000 gyventojų tam tikroje teritorijoje.
Represijos – prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusnius režimui asmenis.
Vaisingumo koeficientas – vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per visą gyvenimą.
Lietuvos ploto kaita
Dabartinės Lietuvos Respublikos sienų ribos nustatytos 1945 m., po Antrojo pasaulio karo, Potsdamo konferencijos metu. Deja, Lietuva tuo metu buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir derėtis dėl sienų negalėjo. Konferencijoje nustačius Lietuvos sienas, šalies plotas siekė 65 300 km². Toks jis išliko iki šių dienų.
Per ilgą šalies valstybingumo laikotarpį sienų ribos keitėsi, teritorija ne kartą plėtėsi, o dėl karų ir politinių sprendimų ne kartą ir mažėjo. Skiriami penki etapai, kai Lietuvos teritorijos plotas gerokai pasikeitė.
Karaliaus Mindaugo valdymo laikotarpiu (1253–1263 m.) Lietuvos valstybės teritorija buvo beveik dvigubai didesnė nei dabartinė ir siekė apie 120 000 km². Teritorija apėmė baltų gyvenamas žemes bei dalį į rytus nutolusių baltarusių gyvenamų žemių.
Gedimino LDK
Valdant Gediminaičių dinastijos kunigaikščiams Lietuvos (LDK) plotas išsiplėtė labai ženkliai, vis apimant naujas žemes į rytus ir pietryčius. LDK sienas Didysis kunigaikštis Gediminas nukėlė toli į rytus bei pietus. LDK plotas Gedimino laikais padidėjo maždaug trečdaliu.
Vytauto LDK
Per visą valstybingumo istoriją didžiausią plotą LDK apėmė Vytauto valdymo laikais XV a., kai, užkariaujant vis naujas teritorijas, valstybės ribos išsitęsė iki pat Juodosios jūros. Tuo metu LDK plotas siekė net 930 000 km² ir apėmė visą dabartinės Baltarusijos, beveik visą Ukrainos, dalį Moldavijos, Rusijos ir Lenkijos teritorijas.
Nuo XV a. pabaigos LDK teritorija ėmė mažėti. Pirmiausia dalis pietinių teritorijų atiteko Lenkijos karalystei po Liublino unijos 1569 m., kuria LDK ir Lenkija sudarė naują valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Vėliau Smolenkso ir Kijevo žemes prarado XVII a. karų su Maskvos kunigaikštyste metu. Šiuo laikotarpiu Lietuvos teritorija sumažėjo iki 320 000 km².
XVIII a. sustiprėjusios Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valstybės pasidalino Abiejų Tautų Respubliką. Lietuva prarado valstybingumą. Didžiausia po antrojo padalijimo likusi LDK teritorijos dalis, t. y. etninės lietuvių žemės, ir Kuršo kunigaikštija atiteko Rusijai (iš viso 120 000 km² teritorija su 1,2 mln. gyventojų). Ši teritorija Rusijai priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo.
Pirmasis padalijimas
Antrasis padalijimas
Trečiasis padalijimas
1918–1920
Pirmojo pasaulinio karo pabaigos išvakarėse, silpstant dviem galingoms Rusijos ir Vokietijos imperijoms, Lietuvai pasitaikė puiki galimybė atkurti valstybingumą. Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės paskelbimo, 1920 m., Lietuva su tuometine Sovietų Rusija sudaro taikos sutartį, kuria buvo nustatytos Lietuvos valstybės sienos, apimančios etnines lietuvių žemes, kurių plotas tuo metu siekė 88 111 km².
1920–1921
Tų pačių metų rudenį rytines Lietuvos žemes, vadinamąjį Vilniaus kraštą, okupavo lenkų kariuomenė, Lietuva neteko apie 40 % turėtos teritorijos.
1921–1923
1921 m. po tarp Lietuvos ir Latvijos valstybių įvykusių teritorinių mainų Lietuva iš Latvijos gavo gyvybiškai svarbų Baltijos jūros pakrantės ruožą su Palangos ir Šventosios miestais bei siaurą ruožą ties Zarasais. Mainais už gautus 200 km² Lietuva Latvijai perleido 300 km² ploto teritorijas Lietuvos ir Latvijos pasienyje. 1923 m. vykusio pirmojo visuotinio surašymo metu Lietuvos plotas siekė apie 53 000 km².
1923–1939
Tais pačiais metais (1923 m.) įvyko Klaipėdos sukilimas, kurio rezultatas – prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas. Lietuvos plotas padidėjo iki 55 670 km².
1939
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1939 m. kovo mėn.) hitlerinė Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą. Lietuvos plotas tapo mažiausias per visą istoriją ir tesiekė 52 822 km². Tais pačiais metais Lenkiją užgrobusi SSRS Lietuvai grąžina Vilniaus kraštą ir mūsų šalies plotas padidėja iki 59 731 km². Tačiau po metų SSRS okupuoja Lietuvą ir įtraukia ją į Sovietų Sąjungos sudėtį.
1945
1945 m., Sovietų Sąjungai užėmus Vokietijai priklausantį Klaipėdos kraštą, ši teritorija buvo prijungta prie tuometinės Lietuvos TSR, taip Lietuvos plotas padidėjo iki dabartinių 65 300 km².
Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita
Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,795 mln. žmonių. Nuo Nepriklausomybės atgavimo gyventojų skaičius sumažėjo 909 tūkst. (25 %). Gyventojų skaičius katastrofiškai mažėja dėl neigiamo gyventojų prieaugio ir emigracijos. Sparčiai sumažėjęs gimstamumas ir lėtai augantis mirtingumas negarantuoja natūralios kartų kaitos, todėl gyventojų skaičius mažėja. Šias tendencijas stiprina per visą Nepriklausomybės laikotarpį nuolat augusi emigracija.
1950:
Sumažėjęs gyventojų skaičius Lietuvoje buvo karų ir okupacijų padarinys. Per karą vokiečių okupacinė valdžia vykdė žydų genocidą, karo pabaigoje dalis gyventojų pasitraukė į Vakarus, o okupavusi Lietuvą Sovietų Sąjunga pradėjo masines gyventojų represijas. Nors pokariu labai išaugo gimstamumas, tačiau Lietuva šiuo laikotarpiu neteko daugiau kaip pusės milijono gyventojų, todėl gyventojų skaičius augo lėtai.
1965:
Sovietmečiu gyventojų skaičius šalyje augo. Per penkerius metus (1960–1965) gyventojų skaičius padidėjo beveik 200 tūkst. Sparčiai mažėjantis mirtingumas, pamažu augantis gimstamumas lėmė akivaizdų žmonių gausėjimą. Šiuo laikotarpiu šeimas kūrė ir gimdyti pradėjo pokario karta. Gyventojų skaičiaus didėjimui įtakos turėjo ir organizuota imigracija iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų.
1985:
Nors gyventojų gimstamumas ir natūralus prieaugis pradėjo mažėti, bet gyventojų skaičius augo ir toliau. Augimą užtikrino vis didėjantis gyventojų atvykimas į Lietuvą, nes Lietuvoje buvo geresnės gyvenimo sąlygos, o atvykę žmonės prisidėjo prie miestų augimo ir pramonės plėtojimo. Sovietmečiu emigracija į užsienį buvo negalima, todėl išvykstančiųjų buvo labai mažai.
1991:
1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių, tai didžiausias užfiksuotas gyventojų skaičius mūsų šalyje. Atkūrus nepriklausomybę, šalies gyventojų skaičius pradėjo mažėti. Tokio proceso priežastys: sovietų armijos karių ir jų artimųjų pasitraukimas iš Lietuvos, akivaizdžiai sumažėjęs gimstamumas, prasidėjusi emigracija.
2000:
Gyventojų skaičius nuo 1992 m. pradėjo mažėti ir toliau mažėja. Per pastaruosius penkerius metus žmonių šalyje sumažėjo 130 tūkst. Dėl blogėjančios ekonominės padėties, nedarbo, gyvenamojo būsto problemų, mažų atlyginimų mažėja ir gimstamumas. Didėjant mirtingumui didėja neigiamas gyventojų prieaugis. Ir toliau didėja emigracijos tendencijos, tarp išvykusiųjų vyrauja jaunimas.
2013:
Tai metai, kai Lietuvoje gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų. Nors stabilizavosi gimstamumas ir mirtingumas, bet gyventojų prieaugis išliko neigiamas. Toliau išlieka dideli emigracijos mastai. Pagrindinės emigracijos priežastys: geresnis darbas, studijos, geresnės socialinės garantijos. Tokie gyventojų skaičiaus kaitos rodikliai kelia nemažai demografinių problemų: mažėja darbingo amžiaus žmonių, mažėja santuokų, gyventojai sensta.
2021:
2021 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 795,7 tūkst. nuolatinių gyventojų. Šie metai yra išskirtiniai, nes lyginant su praėjusiais metais, t.y. 2020 m., gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo 1,6 tūkst. Po 30 metų (nuo 1991 m.), kai gyventojų skaičiaus nuolatos mažėjimo, 2021 m. fiksuojamas gyventojų skaičiaus padidėjimas. Šį pokytį lėmė teigiamas tarptautinės migracijos rodiklis. Į Lietuvą 20 tūkst. žmonių daugiau imigravo, nei emigravo.
Natūralusis gyventojų prieaugis
Gyventojų skaičiaus kaita atskirose šalyse labai skiriasi. Sparčiausiai gyventojų daugėja ekonomiškai silpnose šalyse, o tai kelia aibę problemų ir dar labiau didina skurdą. Ekonomiškai stipriose šalyse gyventojų skaičius didėja labai lėtai, o kai kuriose šalyse žmonių netgi mažėja. Tokios tendencijos irgi kelia problemų. Gyventojų skaičiaus kaita priklauso nuo kelių demografinių rodiklių: gimstamumo, mirtingumo, vidutinės gyvenimo trukmės, migracijos.
Gyventojų skaičiaus kaita žemynuose
Per visą žmonijos istoriją pasaulio gyventojų skaičiaus augimas XX a. buvo pats didžiausias. Skirtinguose regionuose gyventojų augimas yra nevienodas. Azijoje ir Afrikoje gyventojų skaičius auga ir, prognozuojama, augimo tendencijos išliks. Kai kuriose šalyse populiacijos augimas yra neigiamas, ypač Centrinėje ir Rytų Europoje (labiausiai dėl mažo vaisingumo) ir Pietų Afrikoje (dėl mirčių, susijusių su AIDS). Prognozuojama, kad per dešimtmetį Japonijos ir Vakarų Europos šalyse populiacijos augimo rodikliai bus neigiami dėl ypač mažų vaisingumo rodiklių.