Sudėliokite religijas pagal mažėjantį išpažinėjų skaičių.
Blog Archives
3 užduotis
2 užduotis
Senasis lietuvių tikėjimas yra vadinamas … tikėjimu.
1 užduotis
Kuri iš šių religijų seniausia?
Sąvokos
Bendrasis vidaus produktas 1 gyventojui (BVP) – rodiklis, rodantis visų per metus šalyje sukurtų prekių ir paslaugų vertę, padalintą iš šalies gyventojų skaičiaus.
Bendrosios nacionalinės pajamos – rodiklis, kurį sudaro bendra šalies viduje pagamintų produktų vertė (bendrasis vidaus produktas) ir pajamos, gautos iš kitų šalių (prekių ir paslaugų eksportas).
Besivystančios šalys – tai valstybės, esančios žemesnėje socialinės ir ekonominės raidos pakopoje negu išsivysčiusios šalys.
Demografinis sprogimas – spartus gyventojų skaičiaus augimas, kurį lemia išlikęs didelis gimstamumas ir sumažėjęs mirtingumas.
Išsivysčiusios šalys – tai valstybės, pasiekusios tam tikrą aukštą socialinės ir ekonominės raidos stadiją.
Kūdikių mirtingumas – rodiklis, rodantis per metus mirusiųjų kūdikių iki 1 metų skaičių, tenkantį 1000 gimimų, išreiškiamas promilėmis (‰).
Natūralusis gyventojų prieaugis – rodiklis, rodantis skirtumą tarp gimstamumo ir mirtingumo, išreiškiamas promilėmis (‰).
Suaugusiųjų raštingumas – rodiklis, rodantis suaugusiųjų dalį, kuri moka skaityti ir rašyti.
Vidutinė mokymosi trukmė – rodiklis, rodantis, kiek metų vidutiniškai žmogus praleidžia mokymo įstaigose (nuo ikimokyklinių iki aukštųjų mokyklų). Rodiklis rodo švietimo lygį šalyje.
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – rodiklis, rodantis vidutinį amžių, kurį gali nugyventi žmogus tam tikroje šalyje. Rodiklis geriausiai atspindi sveikatos priežiūros lygį šalyje.
Žmogaus socialinės raidos indeksas (ŽSRI) – universalus socialinis ir ekonominis rodiklis, rodantis valstybės išsivystymo lygį. Šis indeksas skaičiuojamas iš trijų rodiklių: vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, vidutinė mokymosi trukmė, bendrosios nacionalinės pajamos, tenkančios vienam gyventojui. Indeksas apskaičiuojamas skaičiais nuo 0,0 iki 1,0 (maksimalus rodiklis).
Besivystančių šalių bruožai
Besivystančios šalys – tai valstybės, esančios žemesnėje socialinės ir ekonominės raidos pakopoje negu išsivysčiusios šalys.
Besivystančioms šalims būdingi tokie bruožai:
- ekonomiškai jos gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių;
- švietimo lygis neaukštas arba žemas;
- nepakankama medicininė priežiūra, nemažas kūdikių mirtingumas, trumpesnė negu išsivysčiusiose šalyse vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė;
- nemaža žmonių dalis laikosi senųjų tradicijų.
Prie besivystančių pasaulio regionų galima priskirti Afriką, beveik visą Aziją ir Lotynų Ameriką.
Besivystančioms šalims būdingas žemas BVP vienam gyventojui (<12 000 JAV dol.). Tai lemia prastai išplėtota pramonė, ekstensyvus ir mažai produktyvus žemės ūkis, dėl mažo raštingumo žema darbuotojų kvalifikacija. Kai kurių šalių (Persijos įlankos šalys, Libija, Venesuela), eksportuojančių naftą ir gamtines dujas, BVP vienam gyventojui prilygsta išsivysčiusių šalių lygiui, bet prasti socialiniai rodikliai rodo šių šalių žemą išsivystymo lygį.
Besivystančių šalių grupei būdingas netolygus pajamų pasiskirstymas. Aukštas ir labai aukštas pajamas gaunančių žmonių skaičius sudaro tik labai mažą dalį, šiose šalyse dažnai nėra viduriniosios klasės – vidutines pajamas gaunančių žmonių. Labai didelė žmonių dalis gauna labai mažas arba iš vis negauna jokių pajamų, tad skursta.
Dėl mažų investicijų į pramonės ir žemės ūkio plėtrą, naujos technikos įsigijimą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą besivystančių šalių ūkio produktyvumas labai žemas.
Besivystančioms šalims būdinga silpna arba nepakankamai išplėtota pramonė. Tai lėmė tradicijų nebuvimas, mažos valstybės investicijos į pramonės įmones.
Besivystančiose šalyse didžioji dalis gyventojų dirba žemės ūkyje (40–90 %), nes vyrauja rankų darbas. Ekstensyvus, natūrinis žemės ūkis neleidžia uždirbti pakankamai pajamų, tad nėra galimybės investuoti į žemės ūkio techniką, trąšas, produktyvesnes sėklas.
Didžiąją dalį besivystančių šalių eksporto sudaro žaliavos, nemaža dalis šalių priklauso nuo vienos ar kelių prekių eksporto. Dėl staiga sumažėjusio šių prekių poreikio pasaulio rinkoje, tokios šalys-eksportuotojos gali patirti didelę ekonominę krizę. Silpnai išplėtota pramonė ir nekvalifikuota darbo jėga neleidžia kurti kokybiškų prekių, tad besivystančioms šalims sunku įsitvirtinti pasaulinėje prekybos rinkoje.
Besivystančiose šalyse labai silpnai išplėtotas transporto tinklas, didžioji dalis kelių yra neasfaltuoti, miestai neturi aplinkelių, didžioji dalis transporto infrastruktūros (geležinkeliai, jūrų uostai), kurią pastatė kolonizatoriai, reikalauja investicijų ir atnaujimo, modernizavimo.
Daugeliui besivystančių šalių būdingas demografinis sprogimas. Ši problema itin opi Afrikos ir Pietų bei Pietryčių Azijos šalyse. Demografinio sprogimo pagrindinės priežastys – sumažėjęs mirtingumas, bet išlikęs didelis gimstamumas.
Per didelis gyventojų skaičius ir spartus jo augimas besivystančiose šalyse sukelia daug problemų: trūksta maisto, kyla bado pavojus, trūksta darbo vietų, nepakanka būstų, juntamas švietimo ir medicinos įstaigų trūkumas.
Žemas moterų raštingumo lygis, prastai išplėtota medicinos priežiūros sistema (trūksta gimdyklų, nėra būtinų skiepų kūdikiams), lemia didelį kūdikių mirtingumą. Besivystančiose šalyse šis rodiklis siekia 30–70 %.
Mažą vidutinę gyvenimo trukmę besivystančiose šalyse lemia didelis mirtingumas, ypač vyrų, nes jie dažniausiai dirba sunkius darbus, yra labiau linkę į alkoholizmą ir narkotikus, dalyvauja karuose. Labai opi problema ŽIV ir AIDS papilitimas, ypač Pietų Afrikos valstybėse (pvz., Svazilande vidutinė gyvenimo trukmė siekia tik 59 metus, nes 27 % suaugusiųjų serga AIDS).
Medicininė priežiūra besivystančiose šalyse yra labai žemo lygio, prastai išplėtotas arba visiškai nėra gydymo įstaigų tinklo, vienam gydytojui tenkančių pacientų dalis labai didelė. Antai Pietų Afrikos valstybėse šis skaičius gali siekti net 50 000, kai tuo tarpu išsivysčiusiose Europos šalyse iki 300–400 pacientų.
Nepakankamą ir menkavertę mitybą besivystančiose šalyse lemia maisto trūkumas, kurio priežastis – žemas žemės ūkio produktyvumas ir per didelis gyventojų skaičius. Daugelyje šalių per dieną gaunama vidutiniškai 2500 kilokalorijų, o kai kuriose 2000 ar dar mažiau. Dėl nepakankamos mitybos didėja susirgimų galimybė, sutrinka vaikų fizinis vystymasis, trūksta jėgų dirbti.
Besivystančioms šalims būdingas žemas raštingumo lygis, gausu beraščių žmonių. Antai Malyje, Pietų Sudane, Burkina Fase raštingumo lygis tesiekia 20–40 %. Besivystančioms šalims būdinga ir trumpesnė mokymosi trukmė, čia vidutiniškai mokomąsi apie 9 metus. Daugelis vaikų baigia tik pradinę mokyklą, nes trūksta mokyklų, įprasta mokytis lauko sąlygomis, nemažai vaikų verčiami dirbti.
Besivystančioms šalims būdinda prastesnė moterų padėtis, ypač tai pastebima islamiškose šalyse. Mergaitėms ribojamos galimybės mokytis, įgyti aukštesnį išsilavinimą. Besivystančiose šalyse daugiausia vyrai užima vadovaujančias pareigas, jų darbo užmokestis kelis ar keliolika kartų didesnis nei moterų. Pastebima, kad Lotynų Amerikos šalyse moterų padėtis gerėja, čia siekiama labiau suvienodinti teises.
Išsivysčiusių šalių bruožai
Išsivysčiusios šalys – tai valstybės, pasiekusios tam tikrą aukštą socialinės ir ekonominės raidos stadiją.
Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos šalis laikoma išsivysčiusia:
- pakankamai stipri ekonomika, gerai išplėtota pramonė;
- aukštas švietimo lygis – beveik visi gyventojai raštingi, nemaža dalis turi aukštąjį išsimokslinimą;
- gera medicininė priežiūra (pakankamas ligoninių, gydytojų skaičius), mažas kūdikių mirtingumas, gana ilga vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė;
- pakankamai brandi visuomenė – žmonės gyvena pagal šiuolaikinio civilizuoto pasaulio taisykles.
Išsivysčiusioms šalims būdingas gana didelis BVP, tenkantis vienam šalies gyventojui. Dažniausiai šalis priskiriama išsivysčiusioms, kai jos BVP vienam gyventojui siekia per 12 000 JAV dol., nors kai kurie ekonomistai teigia, kad ši riba yra 25 000 JAV dol. Pavyzdžiui, kai kurios Persijos įlankos šalys labai turtingos, tačiau jų ekonomika gerokai priklauso nuo išgaunamos naftos, o nemaža gyventojų, ypač vyresnio nei 65 metų amžiaus, neraštingi. Tokias šalis tik iš dalies galima laikyti išsivysčiusiomis.
Dažniausiai išsivysčiusiose šalyse pajamos pasiskirsčiusios tolygiai, tai daugiausia būdinga senosios ekonomikos šalims (JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija), tačiau išimtimi reiktų laikyti naujosios ekonomikos šalis, kuriose dar labai juntamas turtingųjų atotrūkis nuo gaunančių vidutines ar mažesnes pajamas.
Išsivysčiusių šalių ūkiui būdingas didelis produktyvumas, tai lemia tradicijos, kvalifikuota darbo jėga, didelės investicijos į gamybą, infrastruktūrą ir paslaugas.
Daugelyje išsivysčiusių šalių pramonė plėtojama jau antras šimtmetis. Šioms šalims būdinga gerai išplėtota pramonė, plėtojamos įvairios pramonės šakos – nuo sunkiosios iki aukštųjų technologijų. Nuolatinis investavimas į pramonės modernizavimą, naujų sričių plėtrą, lėmė šių šalių ekonominius rodiklius.
Išsivysčiusiose šalyse žemės ūkyje dirba labai maža dirbančiųjų šalies gyventojų dalis. Aukšto išsivystymo šalyse žemės ūkyje dirba iki 8–10 % dirbančiųjų, vidutinio išsivystymo šalyse – iki 20 %. Nepaisant mažos dirbančiųjų dalies, žemės ūkis išsivysčiusiose šalyse labai produktyvus. Tai lemia moderni kompiuterizuota technika, trąšos, intensyvus ūkininkavimas.
Daugelio išsivysčiusių šalių eksportas sudaro 2/3 viso šalies sukuriamo BVP, nes šiose šalyse gerai išplėtota ir pramonė, ir paslaugos. Gatava, aukštos kokybės produkcija turi didesnę vertę nei žaliavos ar pusgaminiai, tad eksporto struktūra, kurioje vyrauja gaminiai ir produkcija, leidžia šalims eksportuotojoms gauti didesnes pajamas.
Gerai išplėtotas transporto tinklas – būdingas išsivysčiusių šalių bruožas. Šios šalys daug investuoja į kelių ir geležinkelių tinklo plėtrą ir modernizavimą, uostų statybą, o tai leidžia greičiau ir patogiau gabenti žaliavas ir produkciją, plėtoti užsienio prekybą.
Išsivysčiusioms šalims būdingas lėtas gyventojų skaičiaus augimas, o kai kurioms (pvz., Vokietijai, Italijai) ir mažėjimas. Tokias tendencijas lemia labai mažas gimstamumas. Išsivysčiusiose šalyse moterys, dėl siekio įgyti aukštąjį išsilavinimą bei daryti karjerą, atideda vaikų gimdymą. Be to, poros išmano apie kontracepciją, todėl gali planuoti vaikų skaičių. Prie mažo gimstamumo prisideda ir brangiai kainuojantis vaiko išlaikymas (aukštos drabužių, mokymosi priemonių, pramogų kainos).
Žemą kūdikių mirtingumo rodiklį išsivysčiusiose šalyse lemia aukštas medicinos lygis ir moterų raštingumas. Nuolatinė nėščiųjų priežiūra, kūdikių skiepijimas, modernios gimdyklos, kuriose dirba kvalifikuoti medikai, lemia mažą kūdikių mirtingumą (pvz., Norvegijoje šis rodiklis siekia tik 2,7 ‰, o Suomijoje 2,7 ‰).
Ekonomiškai stipriose šalyse vidutinės gyvenimo trukmės rodiklis siekia 78–83 m. Šiose šalyse žmonės ilgiau gyvena daugiausia dėl medicinos laimėjimų, pagerėjusio gyvenimo lygio, kur kas sumažėjusio vaikų mirtingumo.
Išsivysčiusiose šalyse ne tik labai gerai išplėtotas pirminės medicininės priežiūros tinklas (ambulatorijos, šeimos gydytojai, poliklinikos), bet ir antrinės medicininės priežiūros tinklas – gausu įvairių sričių specialistų, gydančių nuo vėžio, genetinių ligų ir kt.
Nuolat didėjantis žemės ūkio produktyvumas bei didėjančios pajamos lemia labai kokybišką išsivysčiusių šalių gyventojų mitybą. Šių šalių gyventojų dienos maisto racioną sudaro įvairūs produktai, turintys daug kilokalorijų. Apskaičiuota, kad vienas žmogus per parą gauna vidutiniškai 3300 kilokalorijų, kai minimalus poreikis siekia tik 2600.
Labai aukštą išsivysčiusių šalių gyventojų raštingumą (97–99 %) lemia gerai išplėtotas įvairių lygių mokyklų (pradinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo mokslo) tinklas. Išsivysčiusiose šalyse garantuojamas nemokamas vidurinis mokslas, skiriamos lengvatinės paskolos, stipendijos studijuojantiems profesinėse ar aukštojo mokslo mokyklose. Vidutiniškai žmonės mokosi 15–17 metų. Intensyviai skatinamas mokymosi visą gyvenimą principas, kai valstybė remia profesinį perkvalifikavimą, organizacijas, užsiimančias vyresniojo amžiaus žmonių švietimu.
Išsivysčiusiose šalyse garantuotos lygios moterų ir vyrų teisės. Įstatymais reglamentuojamas lygus moterų ir vyrų skaičius institucijose, skatinama vadovaujančias pareigas skirti moterims, siekiama suvienodinti moterų ir vyrų atlyginimus.
Lietuvos pažangiųjų technologijų pramonė
Ekonomiškai stiprių šalių pramonėje vis daugiau dėmesio skiriama aukštą pridedamąją vertę kuriančioms veikloms. Aukštųjų technologijų pramonė nėra imli žaliavoms ir pasižymi dideliu produktyvumu. Kadangi Lietuva neturi gausių gamtos išteklių, o žemų ir vidutinių kainų segmente jau dabar pasaulyje vyrauja Azijos gamintojų produkcija, pažangios technologijos – puiki galimybė didinti šalies BVP. Į mokslo tyrimus orientuota pramonė kol kas sudaro nedidelę dalį mūsų šalies pramonės.
Biotechnologijos – tai integruotas gamtos ir technikos mokslų taikymas, kai, naudojant organizmus, ląsteles, jų dalis, yra kuriami naudingi produktai ir paslaugos. Biotechnologijos remiasi daugelio mokslų – biochemijos, mikrobiologijos, genetikos ir chemijos – kuriamomis žiniomis. Lietuvoje po 1990 m. nuo Biotechnologijos instituto atskilo pirmosios biotechnologijos įmonės: „Fermentas“, „Biofa“ ir „Biocentras“. Šiandien „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys, „Sicor Biotech“ ir „Biocentras“ yra didžiausios Lietuvos moderniosios biotechnologijos įmonės. Nuo 2000 m. moderniosios biotechnologijos įmonių sąrašą papildė naujos įmonės „Sorpo“, „Biotechpharma“, „Imunolita“, „Profarma“ ir kt. Dalis Lietuvos biotechnologijos įmonių atstovauja raudonajai biotechnologijai (tai biotechnologijos taikymas sveikatos apsaugoje – biofarmacija, apimanti vaistinių medžiagų paiešką ir gamybą). Kiek mažiau šalies įmonių atstovauja baltajai biotechnologijai (tai biotechnologijos taikymas pramonėje ir aplinkosaugoje).
Lazerių pramonė – viena iš aukštųjų technologijų sričių, kurioje Lietuva tvirtai pirmauja pasaulyje. Ši pramonė daugiausia orientuojasi į įrenginių ir prietaisų moksliniams tyrimams gamybą ir tuo lenkia kitas tradicines gamybos sritis. Lietuvoje pagaminti tam tikros rūšies lazeriai dominuoja pasaulinėse rinkose. Bendrovių „Light Conversion“ ir „Ekspla“ gaminami parametriniai šviesos generatoriai ir stiprintuvai užima apie 90 % pasaulinės tokių produktų rinkos. Be to, lietuviški lazeriai vis plačiau naudojami ne tik moksliniams tyrimams, bet ir diegiami pramonėje, medicinoje. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 40 lazerių technologijas kuriančių ir diegiančių bendrovių („Brolis Semiconductors“). Nemažai jų įsikūrusios prie mokslo įstaigų, kad mokslas ir verslas bendradarbiautų tiesiogiai.
Informacinės technologijos (IT) – veiklos sritis, apimanti kompiuterinių informacinių sistemų kūrimą, priežiūrą, pardavimą ir mokslinius tyrimus. IT kuria elektroninių dokumentų ir verslo valdymo, individualių programinių sprendimų programas, duomenų bazių valdymo sistemas. Kuriamos programos ir sistemos padeda saugoti, apdoroti ir analizuoti duomenis, valdyti daugiasluoksnius procesus. Gaminama programinė įranga yra tinkama visoms sritims (mokymo įstaigoms, telekomunikacijoms, valstybinėms institucijoms, sveikatos apsaugai („Rubedo sistemos“), žemės ūkiui).
Pagrindinės IT kryptys pasaulyje ir Lietuvoje yra:
- dirbtinis intelektas ir jo panaudojimas sprendimų priėmimo sistemose, automatizuojant veiklos procesus;
- debesų kompiuterija, kuri intensyviai tobulinama virtualia ir pridėtine realybe, nes ji gali būti taikoma labai plačiai;
- 5G belaidžio tinklo plėtimas;
- IT tinklo sauga.
Produkcijos gamybos ciklai
Pramonės gamybą sudaro trys pagrindiniai etapai: gamybos aprūpinimas (kapitalo investicijos naudojamos gamybos sąnaudoms), gamybos procesas (produktų gamybos etapai) ir produkcijos realizavimas. Tam, kad gamyba būtų pelninga ir sėkminga, produkcijos vertė turi būti didesnė už išlaidas. Dalis iš gautos pridėtinės vertės paprastai skiriama gamybos procesui tobulinti, produkcijai gerinti ar gamybos apimtims didinti. Šie veiksmai padeda mažinti gamybos išlaidas ir išsilaikyti konkurencijos sąlygomis.
Vis dažniau pasitaiko didelių tarptautinių agroverslo įmonių, kurios jungia žemės ūkio ir pramonės sektorius. Tokios įmonės ne tik augina žaliavas, bet ir užsiima žemės ūkio produktų perdirbimu bei gamyba, o kartais ir prekyba.
Ūkis
Žaliavas maisto pramonei tiekia žemės ūkio bendrovės, ūkininkai arba pavieniai gyventojai. Perdirbimui arba tolesniam apdorojimui tiekiamos skirtingos žaliavos: javai, pienas, mėsa, kiaušiniai, žuvis, daržovės, vaisiai, aliejinės kultūros ir kt.
Transportavimas
Žemės ūkio žaliavos iš ūkių, ūkininkų transportuojamos į pirminės gamybos punktus: pienines, skerdyklas, grūdų malūnus, konservų fabrikus ir pan.
Pirminė gamyba
Pirminės gamybos etape žaliavos paverčiamos produktais: sumalami miltai, išpjaustoma mėsa. Pirminės gamybos metu gali būti gaunama ir galutinė produkcija, skirta parduoti (šviežia mėsa, cukrus, sultys ir kt.). Vis dažniau, mažinant transportavimo išlaidas, pirminio apdirbimo etapas integruojamas į ūkių veiklą arba antrinę gamybą.
Galutinės produkcijos gamyba
Antrinės gamybos etape gaminama galutinė produkcija: pieno produktai, mėsos gaminiai, duona ir konditerijos gaminiai, konservai ir kt.
Transportavimas
Gatava produkcija vežama į pardavimo vietas.
Tiesioginė realizacija
Produkcija gali būti tiesiogiai realizuojama žemės ūkio bendrovių arba ūkininkų arba vartotoją pasiekti po pirminio apdorojimo etapo.
Pramonės išdėstymo veiksniai
Pramonės išdėstymo veiksniai – tai veiksniai, nuo kurių priklauso pramonės įmonės kūrimo vietos pasirinkimas. Stengiamasi parinkti gamybos poreikiams tinkamiausią vietą, įvertinami gamtiniai, ekonominiai ir žmogiškieji veiksniai. Vieni veiksniai būna labai svarbūs, kiti – ne tokie svarbūs, dėl to veiksniai skirstomi į „kietuosius“ ir „minkštuosius“. Laikui bėgant veiksnių svarba gali keistis.
Lietuvos pramonė
Pramonė kartu kartu su žemės ūkiu sudaro gamybos sferą, kurioje pramonei tenka svarbiausias vaidmuo. Pramonė apima žaliavų perdirbimą, medžiagų ir pusgaminių kitoms pramonės įmonėms gamybą bei galutinės produkcijos gamybą.
Lietuvos pramonė per visą nepriklausomybės laikotarpį nuolat keitėsi. Naujų technologijų diegimas, mažinama aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir naujų rinkų užkariavimas būdingas daugeliui Lietuvos pramonės įmonių. Pramonės sektorius yra antrasis pagal reikšmingumą Lietuvos ekonomikoje.
Reikšmė:
- 2018 m. pramonės sektoriuje buvo sukurta 28,4 % bendrosios pridėtinės vertės.
- 2018 m. pramonės ir statybos sektoriuje dirbo 25,0 % šalies gyventojų.
- 2018 m. lietuviškos kilmės prekės sudarė 61,1 % eksporto dalies.
Ūkio raida po sovietmečio ir pasaulio ekonomikoje vykstantys pokyčiai daro įtaką ir Lietuvos pramonės struktūrai. Beveik išnyko tam tikri pramonės šakų sektoriai – mašinų gamyba, elektrotechnika, radioelektronika. Per tą laiką atsirado naujų pramonės šakų – įvairių rūšių pakuočių gamybos, spaudos, biochemijos ir kt. Lietuvos pramonės struktūroje dominuoja chemijos pramonės produkcija. Jos gaminiai sudaro daugiau kaip 50 % visos pramonės produkcijos. Svarbi išlieka maisto pramonės ir medienos gaminių bei baldų gamyba.
Lietuvos pramonė 2019–2021 m. įgyvendino pokyčius, kurie nukreipti dviem kryptimis – perėjimas prie žaliojo ir skaitmeninio modelio.
