Blog Archives
Interaktyvios užduotys
Sąvokos
Druskingumas – vandenyje ištirpusių druskų kiekis, skaičiuojamas promilėmis (‰).
Eutrofikacija – ekosistemos kaita, kurią sukelia cheminių maisto medžiagų (tirpių azoto ir fosforo junginių) perteklius.
Fitoplanktonas – smulkūs organizmai – dumbliai, kurie plūduriuoja atviruose vandenyse netoli vandens paviršiaus.
Glintas – skardingas krantų tipas, būdingas Estijos šiaurinei pakrantei.
Invazinė rūšis – faunos rūšis, sparčiai plintanti už savo natūralaus arealo ribų ir daranti žalą vietinėms ekosistemoms.
Izostazinis judėjimas – vertikalus Žemės plutos blokų judėjimas.
Lagūna – negili jūros dalis, kurią nuo jūros skiria nerija.
Nerija – bangų ir pakrantės srovių suformuota žema ir siaura sąnašinė sausumos juosta iš smėlio arba gargždo, žvirgždo.
Parabolinė kopa – pjautuvo ar pasagos pavidalo smėlio kopa su ilgais ir beveik lygiagrečiais dviem ragais, atsuktais prieš smėlį nešusio vėjo vyravusią kryptį.
Augalijos kaita ir apželdinimas
Nuo XVI amžiaus žmogaus veikla Kuršių nerijoje vis intensyvėjo – masiškai kertami miškai, ganomi gyvuliai, paspartėjo dervos ir medžio anglies gavyba, sakinimas, įvyko miško gaisrų. Jau tuo laikotarpiu buvo apribojimų kirsti miškus, o 1624 m. įkurtas pirmasis Šarkuvos draustinis.
Per 1756–1763 m. karą pusiasalio miškai tapo medienos žaliavos šaltiniu, o dėl intensyvaus jų kirtimo XVIII a. slenkantis smėlis palaidojo 14 kaimų, Lietuvos teritorijoje 6. Daugelis kaimų buvo perkelti į naują vietą po kelis kartus.
XIX a. pr. paskelbus konkursą, kaip pigiausiai ir efektyviausiai sustabdyti slenkančias kopas, Vitenbergo universiteto profesorius J. D. Titijus pasiūlė apželdinti kopas tvirtinant mechanines užtvaras, apželdinant daugiametėmis žolėmis, o vėliau – mišku.
Tikrasis kopų apželdinimas prasidėjo tik nuo 1870 m. ir tuo laikotarpiu paplito kalninė pušis (Pinus montana), kurios paviršiniuose dirvos sluoksniuose esanti šaknų sistema puikiai sutvirtina judrų smėlį.
Dabar daugiau kaip kaip pusė medžių Kuršių nerijoje yra pasodinti žmogaus. Vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): paprastoji pušis (Pinus silvestris), kalninė pušis (Pinus montana). Pastarosios tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelerius metus sugeba žaliuoti. Kuršių nerijos teritorijoje taip pat auga bankso, juodoji, veimutinė, murėjos bei kryminė pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima. Per Antrąjį pasaulinį karą Kuršių nerijos miškus naikino karo veiksmai, gaisrai, kirtimai, įrengti karinės infrastruktūros objektai. Ir tik 1951 m. vėl pradėti smėlynų sutvirtinimo darbai.
Apsaugonio kopagūbrio formavimas, kopų apsaugos darbai.
Augalija
Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos augalijos išskirtinumą. Kuršių nerijoje auga apie 900 augalų rūšių, iš kurių 31 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Didžioji dalis Kuršių nerijos apaugusi mišku, tai sudaro apie 70 proc.
Einant per Kuršių neriją iš vakarų į rytus ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario. Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta, kur išlikę seniausi ir gražiausi miškai. Čia galima rasti 100–150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja.
Formavimasis
Prieš 7,5 tūkst. metų, kai į Anciliaus ežerą įsiveržė druskingas Atlanto vanduo, susidarė Litorinos jūra. Šios stadijos metu jūros lygis svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos – moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis (Karaliaučiaus sritis) intensyviai buvo ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių, formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.
Baltijos jūros bangos ir išilginės priekrantinės srovės nuo ardomo Sembos pusiasalio kranto smėlį plukdo į šiaurę. Kai jūra suplovė pusiasalį, vėjas ėmė nešti smėlį į rytus ir supustė kopas. Šios augo, jungėsi ir sudarė ištisą parabolinių kopų virtinę. Audrų metu kai kur atsirasdavo išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis galėjo toliau veržtis į sausumą. Per juos nešamos smiltys marių pusėje suformuodavo pasagos pavidalo kopas, vadinamas parabolinėmis. Vakarinė pusiasalio kranto linija pamažu traukėsi į rytus, todėl dabartinė nerija yra 1–2 kilometrus arčiau žemyno nei pirminiai jos krantai. Vėliau kopos apaugo augalais ir nustojo judėti, tapo „negyvos“.
Užterštumas
Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Mokslininkai ir politikai jau prieš kurį laiką ėmėsi veiksmų, kuriais mėginama išsaugoti unikalią Baltijos jūros ekosistemą. Baltijos jūra skalauja net devynių valstybių krantus, todėl tyrimus joje atlieka daug mokslo įstaigų. Dėl to Baltija yra bene geriausiai ištirta jūra, jos apsaugai sukurta įvairių programų.
Baltijos jūros ekologinės problemos:
- Didėjantis jūros panaudojimas laivybai (kiekvienais metasi apie 54 000 registruotų laivų įplaukia ir išplaukia per Skagerako sąsiaurį).
- Naftos transportavimas ir su ja susiję taršos pavojai.
- Didėjantis invazinių rūšių skaičius.
- Plataus masto komercinė žvejyba.
- Pokaryje nuskandinti cheminiai ginklai.
- Naudingųjų iškasenų eksploatacija.
- Maisto medžiagų, kurios skatina eutrofikaciją, ir toksinių chemikalų patekimas iš upių.
Baltijos jūros apsaugos programos:
- 1974 m. Helsinkyje Baltijos jūros šalys pasirašė Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvenciją, žinomą Helsinkio konvencijos pavadinimu.
- 1980 m. įkurta Baltijos jūros aplikos apsaugos komisija (HELCOM), kuri dirba taršos mažinimo srityje.
- 2007 m. Helsinkio komisija patvirtino Baltijos jūros veiksmų planą, kuriuo siekiama sumažinti eutrofikaciją.
Krantai
Druskingumas
Druskingumas Baltijos jūroje nevienodas. Druskingiausias vanduo Skagerako ir Kategato sąsiauriuose, jis siekia apie 30 ‰. Tolstant nuo Šiaurės jūros link šiauriausio Baltijos jūros kranto Botnijos įlankoje, druskingumas sumažėja iki 2 ‰ – vanduo beveik gėlas.
Netolygų ir mažą Baltijos jūros druskingumą lemiančios priežastys:
- Siauri ir seklūs Danijos sąsiauriai riboja druskingo vandens prietaką iš Šiaurės jūros. Kasmet į Baltijos jūrą patenka tik 475 km³ druskingo vandens.
- Į jūrą įtekančios vandeningos upės ir dažni krituliai nuolat jūrą papildo gėlu vandeniu.
- Baltijos jūra patenka į vidutinių platumų klimato juostą, todėl mažas Saulės spindulių kiekis lemia nedidelį Baltijos jūros garavimą.
- Baltijos jūroje yra daug įdubų, kurias skiria nedideli gūbriai, neleidžiantys didesnio tankio druskingam vandeniui priedugniu veržtis iš Šiaurės jūros į Baltijos jūrą.
Baltijos jūros raida
Baltijos jūra pradėjo formuotis, kai jos vietoje buvęs ledyno skydas pradėjo tirpti ir trauktis. Jūrai susidaryti įtakos turėjo ne tik ledyno tirpimas, bet ir Žemės plutos svyravimas – izostazinis judėjimas, vandenyno lygio svyravimai. Formavimosi laikotarpiu Baltijos jūros vandens savybės nuolat kito, keitėsi temperatūra, druskingumas. Pagal prie tam tikrų vandens savybių prisitaikusius gyventi moliuskus, mokslininkai skiria keturis Baltijos jūros raidos etapus.
Baltijos jūros raida
(prieš 12 600–10 300 m.)
Besitraukiančio ledyno pietiniame pakraštyje atsivėrė didelė Baltijos dubuma, kurią užpildė tirpstančio ledyno vanduo. Ledyno liežuviai ir morenų ruožai neleido šiam vandens telkiniui susisiekti su Atlanto vandenynu, todėl tai buvo gėlo vandens telkinys. Ežero plotas buvo daug mažesnis už dabartinės Baltijos jūros plotą.
(prieš 10 300–9500 m.)
Susiformavo, kai Baltijos ledyninis ežeras užliejo Vidurio Švediją ir susijungė su Šiaurės jūra. Druskingumas šoktelėjo dėl druskingo vandens prietakos iš Šiaurės jūros, kurioje suklestėjo dvigeldis moliuskas – Yoldia artica (šiam moliuskui reikalingas šaltas ir sūrus vanduo). Šiek tiek vėliau (prieš 10000 m.) susiformavo pirmasis sąsiauris – Didysis Beltas.
(prieš 9500–8000 m.)
Kai ledo skydas suplonėjo, prasidėjo izostazinis Žemės plutos kilimas Skandinavijos pusiasalyje. Nors sąsiauriai visiškai neišnyko, tačiau sūrus vanduo nebegalėjo patekti į ežerą, nes ežeras pakilo aukščiau jūros lygio. Vanduo tapo gėlas, ypač klestėjo moliuskas – Ancylus fliuvialis. Vis kylant ežero lygiui atsivėrė naujas vandens kelias netoli Didžiojo Belto sąsiaurio.
(prieš 8000–4000 m.)
Susiformavo, kai sąsiauriai su Šiaurės jūra tapo platesni ir padidėjo vandens apytaka su Atlanto vandenynu, lėmusi druskingumo padidėjimą. Jūra pavadinta pagal tuo metu vyravusį moliuską – Littorina littorea. Šiuo metu jūra pasiekė aukščiausią druskingumo lygį per visą laikotarpį ir turėjo dvigubai daugiau vandens nei dabartinė jūra.
Kuršių nerija
Kuršių nerija – siauras 97 kilometrų ilgio smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė nerijos dalis priklauso Lietuvos Respublikos, o pietinė Rusijos Federacijos (Karaliaučiaus sritis) teritorijai. Šiuo metu pusiasalyje įsikūrusios šios gyvenvietės: Nida, Preila, Pervalka, Juodkrantė, Smiltynė, Morskojė (buvusi Pilkopė), Rybačij (buvusi Rasytė), Lesnojė (buvusi Šarkuva). 1991 metais įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, kurio paskirtis – išsaugoti gamtą ir unikalią vietos gyventojų kultūrą.
