Blog Archives

Saugomos teritorijos – tai tokios teritorijos, taip pat atskiri objektai, kurie dėl savo vertės turi specialų apsaugos ir naudojimo režimą. Saugomose teritorijose sudaromos sąlygos ne tik gamtos ir kultūros vertybėms, kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti, bet ir pažintiniam turizmui, poilsiui organizuoti, moksliniams tyrimams ir stebėjimams vykdyti, kraštovaizdžio apsaugos idėjoms bei tradiciniam gyvensenos būdui, etnokultūros papročiams skleisti.

Draustinis – teritorija, kurioje saugomi kraštovaizdžio objektai, turintys ypatingą mokslinę, kultūrinę ar ūkinę vertę. Pagal tai, kas juose saugoma, jie gali būti skirstomi į geologinius, geomorfologinius, hidrografinius, pedologinius (dirvožemio), botaninius, zoologinius (ornitologinius, t. y. paukščių, ichtiologinius, t. y. žuvų), herpetologinius, t. y. (varliagyvių ir roplių), entomologinius (vabzdžių), teriologinius (šikšnosparnių), telmologinius (pelkių), talasologinius (jūrinės aplinkos), kraštovaizdžio.

Gamtos paveldo objektai ir gamtos paminklai – geologiniai, hidrogeologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai, botaniniai. Daugiausia yra valstybės saugomų gyvosios gamtos paveldo objektų (medžiai) ir negyvosios gamtos paminklų (akmenys, atodangos, šaltiniai, kopos, skardžiai, ozai ir kitos reljefo formos).

Kraštovaizdis – gamtos ir/ar žmogaus veiklos sukurti būdingi ar unikalūs teritoriniai dariniai.

Kompleksinės saugomos teritorijos – tai teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugomosios, apsaugomosios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą.

Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos – jose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir/ar kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Tai griežčiausiai saugomos teritorijos, ūkinė veikla juose draudžiama.

Nacionalinis parkas – teritorija, kurioje saugomas tam kraštui būdingas kraštovaizdis, savitos gyvenvietės, kultūros vertybės. Nacionaliniuose parkuose ribojama žmonių ūkinė veikla, ją stengiamasi derinti su gamtos apsauga.

Pasaulio paveldo komitetas – tai tarpvyriausybinis komitetas, kuris atsakingas už sprendimus, susijusių su Pasaulio paveldo konvencija, įgyvendinimą.

Pasaulio paveldo konvencija – tai dokumentas, kurio nuostatos apibrėžia pasaulinės reikšmės kultūros ir gamtos paveldo sampratą ir tai, kaip ir kodėl jį reikia saugoti bei perduoti ateities kartoms.

Pasaulio paveldo sąrašas – šiame dokumente yra vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose ir pripažintos kaip tarptautinės reikšmės vietos, kurios nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos. Šis dokumentas tapo plačiausiai pripažintu ir veiksmingiausiu tarptautinę galią turinčiu kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentu.

Regioninis parkas – teritorija, kurioje saugomas tam regionui būdingas kraštovaizdis bei kultūros vertybės. Parke ribojama žmonių ūkinė veikla, ją stengiamasi derinti su gamtos apsauga.

Rezervatas – tai išskirtinis sausumos ar vandens plotas, kuriame griežtai saugoma kraštovaizdžio visuma, atliekami moksliniai aplinkos tyrimai. Draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su natūralios gamtos išsaugojimu ar atkūrimu.

Saugomos teritorijos – tai sausumos ir vandens plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę, kuriems nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Trianguliacija – punktų padėties radimas, sudarant trikampių grandines.

UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

UNESCO nematerialus kultūros paveldas – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kurias bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi.