Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.
Ekstensyvusis prekinis:
Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse. Tokie ūkiai net su pakankamo kapitalo sąnaudomis neduoda didelio produktyvumo. Ten kur retai apgyvendintos lygumų teritorijos, tokios kaip Kanados prerijos, Argentinos pampa, Ukrainos stepės, augalininkystės produkcijos kiekis ploto vienetui yra mažas, o vienam gyventojui – didelis. Ekstensyvioji gyvulininkystė plėtojama Australijos pusdykumėse, Pietų Amerikos pampoje, Naujosios Zelandijos, Britų salų, Skandinavijos kalnuotose teritorijose.
Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.
Intensyvusis natūrinis:
Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus. Regione didelis gyventojų tankumas, todėl žemės ūkyje naudojama daug darbo jėgos. Didžiąją dalį produkcijos sunaudoja vietiniai gyventojai, todėl eksportuojama nedaug.
Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.
Produktyvus ūkininkavimo būdas. Rezultatas pasiekiamas naudojant dideles darbo arba kapitalo sąnaudas. Intensyvi žemės ūkio gamyba nebūtinai užtikrina dideles pajamas. Žemės ūkio lygį atspindi gamybos produktyvumas – vieno žmogaus pagaminama produkcija. Pavyzdžiui, Azijoje tradicinio ryžių lauko produktyvumas yra didelis, tačiau ten dirba labai daug ūkininkų, todėl jų gyvenimo lygis yra žemas. Javų lauko produktyvumas Europoje taip pat yra didelis, bet dirba mažai ūkininkų, o tai jiems užtikrina didesnes pajamas.
Intensyvusis natūrinis
Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus. Regione didelis gyventojų tankumas, todėl žemės ūkyje naudojama daug darbo jėgos. Didžiąją dalį produkcijos sunaudoja vietiniai gyventojai, todėl eksportuojama nedaug.
Intensyvusis prekinis
Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Modernizuojant ūkius, mokant dotacijas didėjo pagaminamos produkcijos kiekis, todėl kai kur atsirado perprodukcija.
Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra. Prekiniai plantacijų ūkiai daro ir neigiamą poveikį: kertami miškai, alinami dirvožemiai, įdarbinami vaikai, mokami maži atlyginimai, o didesnė dalis pelno iškeliauja į ekonomiškai stiprias valstybes.
Prekiniai plantacijų ūkiai
Nenašus ūkininkavimo būdas. Tokie ūkiai apima didelius žemės plotus, bet jiems įdirbti naudojamos mažos darbo ir kapitalo sąnaudos. Ekstensyvusis žemės ūkis yra pelningas, jei ūkininkas turi daug žemės, daug investuoja į modernią techniką, trąšas ir naudoja mažai darbo rankų. Pavyzdžiui, modernūs avių ar galvijų ūkiai Australijoje. Besivystančiose šalyse mažos darbo ir kapitalo sąnaudos, naudojami primityvūs darbo įrankiai, todėl derlius yra mažas, o žmonių gyvenimo lygis – labai žemas. Tokie ūkiai vyrauja tropiniuose miškuose gyvenančių genčių plotuose.
Ekstensyvusis natūrinis
Ekstensyvusis natūrinis ūkis apima klajoklinę gyvulininkystę ir žemdirbystę. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Pagrindinė klajonių priežastis yra krituliai ir vešlių ganyklų paieška. Šiais laikais visiškų klajoklių nebelikę. Šeimose sėsli žemdirbystė derinama su klajokline gyvulininkyste.
Klajoklinė žemdirbystė
Klajoklinė gyvulininkystė
Ekstensyvusis prekinis
Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse. Tokie ūkiai net su pakankamo kapitalo sąnaudomis neduoda didelio produktyvumo. Ten kur retai apgyvendintos lygumų teritorijos, tokios kaip Kanados prerijos, Argentinos pampa, Ukrainos stepės, augalininkystės produkcijos kiekis ploto vienetui yra mažas, o vienam gyventojui – didelis. Ekstensyvioji gyvulininkystė plėtojama Australijos pusdykumėse, Pietų Amerikos pampoje, Naujosios Zelandijos, Britų salų, Skandinavijos kalnuotose teritorijose.
Lydiminė žemdirbystė
Vienas iš primityvių žemdirbystės metodų, plėtojamas miškingose vietovėse: miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai. Nualinus dirvą, toks sklypas apleidžiamas.
Perprodukcija
Situacija, kai gamybos apimtys ilgą laiką didesnės už paklausą.
Monokultūrinis ūkis
Ūkis, kuriame didelis produkcijos kiekis pasiekiamas auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį.
Gamybos produktyvumas
Per tam tikrą laiko vienetą pagamintas produkcijos kiekis.
Intensyvus žemės ūkis
JAV, Minesotoje plėtojamas intensyvus prekinis žemės ūkis. Didelės investicijos, modernizuotas ūkis garantuoja didelį derlių.
Intensyvus žemės ūkis
JAV, prie Niujorko plėtojamas intensyvusis prekinis žemės ūkis. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, pasižymi dideliu produktyvumu, didžiąją dalį gaunamos produkcijos realizuoja vietos rinkoje, o likusią eksportuoja. Tai monokultūrinis galvijų ūkis, dažnai vadinamas Feedlot’u.
Lydiminė žemdirbystė
Amazonės miškuose plėtojama lydiminė žemdirbystė. Iškistas ir išdegintas miško plotas naudojamas žemdirbystei tol, kol nualinamas. Tada ruošiamas kitas laukas.
Klajolinė gyvulininkystė
Norvegijos šiaurė. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi tundroje ir miškatundrėje, kur tinkamos sąlygos elnių auginimui.
Ekstensyvusis žemės ūkis
Škotijoje, Jungtinė Karalystėje plėtojamas ekstensyvusis prekinis žemės ūkis. Šaltesnis klimatas netinkamas žemdirbystei, todėl dideliuose ganyklų plotuose verčiamasi avininkyste.
Intensyvusis žemės ūkis
Pietryčių Ispanijoje plėtojamas intensyvusis prekinis augalininkystės ūkis. Didžioji dalis produkcijos eksportuojama.
Ekstensyvusis žemės ūkis
Ukrainoje plėtojamas ekstensyvusis prekinis žemės ūkis. Dideli derlingų dirvožemių plotai padeda užtikrinti didelį derliaus kiekį. Didesnė dalis produkcijos eksportuojama.
Intensyvusis natūrinis žemės ūkis
Pakistanas. Būdingas intensyvusis natūrinis žemės ūkis. Didžiąją dalį produkcijos suvartoja vietiniai gyventojai, eksportuoja nedaug.
Ekstensyvi gyvulininkystė
Australijos pusdykumės užima didelę teritoriją, todėl ten patogu vystyti ekstensyvią gyvulininkystę, didelė dalis produkcijos skirta eksportui.
Temperatūra yra svarbiausias veiksnys, lemiantis žemės ūkio teritorinį pasiskirstymą. Esant žemesnei nei 5 °C temperatūrai, kultūriniai augalai nebeauga, o kai kuriems reikia žymiai aukštesnės temperatūros. Skirtingiems augalams reikia skirtingos temperatūros. Pavyzdžiui, užaugti miežiams užtenka 50 dienų, kai temperatūra nenukrinta žemiau kaip 10 °C, o citrusiniams vaisiams – 150–200 dienų, kai temperatūra ne žemesnė kaip 15–20 °C. Dienų skaičius per metus, kai sąlygos palankios augalams augti, duoti derlių ir subrandinti sėklas, yra vadinamas vegetaciniu periodu. Nuo vietovės geografinės padėties priklauso vegetacinio laikotarpio trukmė. Šiaurės Europoje vegetacinis laikotarpis trunka apie 100 dienų, o tropikuose jis tęsiasi ištisus metus.
Vegetacinis periodas
Dienų skaičius per metus, kai sąlygos palankios augalams subręsti, sunokinti vaisius ir subrandinti sėklas.
Krituliai
Žemės ūkyje svarbūs keli kritulių rodikliai, t. y. kritulių kiekis, kritulių sezoniškumas ir pobūdis. Pagal kritulių kiekį pasirenkamos auginti tinkamos žemės ūkio kultūros. Pavyzdžiui, vasariniams kviečiams reikia ne mažiau kaip 250 mm kritulių per metus, o arbatmedžiams – ne mažiau kaip 1500 mm. Svarbesnis nei metinis kritulių kiekis yra jų sezoninis pasiskirstymas. Žemės ūkyje itin palankios sąlygos susidaro tada, kai vegetacinis periodas sutampa su lietingiausiu periodu. Nuo kritulių kiekio ir sezoniškumo priklauso žemės ūkio specializacija. Svarbu ir kritulių pobūdis. Netolygiai iškrintantys krituliai sukelia nemažai problemų ūkininkams – sausros, liūtys, kruša sunaikina pasėlius, o besivystančiose šalyse tokie procesai sukelia badą. Turtingesnės ir turinčios pakankamai vandens išteklių šalys kritulių sezoniškumą kompensuoja įrengdamos irigacines sistemas.
Žemės ūkio specializacija
Ūkininko pasirinkta ūkininkavimo forma ir pelningiausia žemės ūkio kultūra.
Irigacinė sistema
Dirbtinis vandens tiekimas, skirtas auginamoms žemės ūkio kultūroms drėkinti.
Dirvožemio derlingumas
Žemės ūkiui labai svarbu dirvožemių derlingumas, kuris priklauso nuo mineralinių ir organinių medžiagų kiekio, vandens laidumo, storio, grūdėtumo, rūgštingumo, vėdinimo sąlygų ir žmogaus veiklos. Skirtinguose dirvožemiuose auga skirtingi augalai. Dirvožemio derlingumą galima pagerinti trąšomis, taikant sėjomainą, melioruojant, kalkinant. Tačiau neracionaliai ūkininkaujant galima sumažinti dirvožemio derlingumą arba sukelti dirvožemio eroziją. Dirvožemio derlingumas turi įtakos miškingumui. Teritorijose, kur derlingiausi dirvožemiai, miškai iškertami ir plotai paverčiami dirbamaisiais laukais, o nederlingų dirvožemių arealai išlieka miškingi.
Melioracija
Tai žemės gerinimas hidrotechninėmis priemonėmis, kai norima sureguliuoti dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą.
Dirvožemio erozija
Procesas ar reiškinys, kurio metu ardomas dirvožemio sluoksnis ar kitokio žemės paviršiaus irimas ir nunešimas.
Aukštis virš jūros lygio
Kuo didesnis aukštis, tuo vėsiau, tuo trumpesnis vegetacinis laikotarpis. Didėjant aukščiui prastėja augimo sąlygos: stiprėja vėjas, didėja debesuotumas, gausėja kritulių, atsiranda sniego danga. Vegetacinio laikotarpio trukmė priklauso ir nuo kalnų geografinės padėties. Ties pusiauju žemę dirbti galima iki 4 km, o gyvulius ganyti iki 5 km. Vidutinių platumų šiaurinėje dalyje galima įkalnes dirbti tik iki 500 m aukščio. Kylant į kalnus prastėja dirvožemio susidarymo sąlygos, todėl dirvožemio sluoksnis plonėja, dėl nuolydžio jį veikia erozija.
Šlaitų padėtis ir nuolydis
Kalnuotose teritorijose žemės ūkiui svarbu ne tik aukštis, bet ir šlaito statumas bei padėtis pasaulio šalių atžvilgiu. Nuo šlaito nuolydžio priklauso dirvožemio sluoksnio storis, drėgnumas, išauga dirvožemio erozijos tikimybė ir mažėja galimybė naudoti techniką. Šiuo metu su technika įdirbami šlaitai, kurių statumas yra iki 11°. Kalnų šlaituose, kad sumažėtų erozija, padidėtų dirbamos žemės plotas, įrengiamos terasos. Tokį žemdirbystės būdą plačiai taiko Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikos kalnuotų teritorijų gyventojai. Žemės ūkiui kalnuose įtakos turi šlaito padėtis saulės atžvilgiu. Saulėtuose šlaituose kultūros gali augti aukščiau ir subrandinti derlių keliomis savaitėmis anksčiau nei priešingame šlaite, kuris yra šešėlyje.
Technologinė pažanga
Technologinė pažanga žemės ūkyje apima ne tik tobulėjančią darbo techniką, bet ir susijusi su augalų ir gyvūnų veislių gerinimu, trąšų bei naudojamų cheminių medžiagų geresniu pritaikymu, drėkinimo sistemų tobulinimu, auginimo proceso kompiuterizuotu valdymu bei GPS technologijų naudojimu žemės ūkio darbų organizavimui. Visos šios technologijos ir jų tobulėjimas leidžia mažinti žemės ūkyje dirbančiųjų žmonių skaičių, didinti ūkio produktyvumą, mažinti priklausomybę nuo gamtos sąlygų.
Transportas
Nuo transporto priklauso produkcijos pristatymo trukmė ir tai turi įtakos galutinei produktų kainai. Dabar naudojamos modernios transporto priemonės leidžia greitai gendančius produktus gana greitai pristatyti vartotojams. Su šaldymo įranga greitai gendančius produktus galima vežti ilgesniais atstumais. Palaipsniui tobulėjant transportui, mažėjo ir gabenimo išlaidos, todėl laivais, geležinkeliu ar krovininiais automobiliais gabenami dideli javų, mėsos, medvilnės, daržovių kiekiai.
Rinka
Rinka glaudžiai siejasi su transportu, nes nuo jo priklauso produkcijos pristatymas. Geriausia, jeigu tam tikra produkcija gaminama kuo arčiau vartotojų, todėl šių dienų modernūs ūkiai kuriasi prie didelių miestų. Rinka yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žemės ūkio produkcijos gamybą, o produkcijos paklausa priklauso nuo vartotojų gausos ir perkamosios galios. Kadangi Žemėje nepaliaujamai daugėja gyventojų, didėja ir maisto produktų paklausa. Vartojimas priklauso ir nuo gyvenimo lygio. Gerėjant gyvenimo sąlygoms ir pasiekus tam tikrą pajamų lygį, pageidaujama aukštesnės kokybės produktų, populiarėja šiltųjų kraštų žemės ūkio produkcija.
Kapitalas
Ekonomiškai stipriose šalyse į žemės ūkį investuojama daug. Investicijos naudojamos technikai, trąšoms, sėkloms įsigyti, įrengiamos darbo ir sandėliavimo patalpos. Tokios investicijos padeda didinti darbo efektyvumą, derlių bei pelną. Ekonomiškai silpnose šalyse į žemės ūkį investuojama žymiai mažiau, nes sudėtinga gauti finansinę paramą, tenka mokėti dideles palūkanas.
Darbo jėga
Priklausomai nuo investicijų į ūkį, techninio aprūpinimo skiriasi dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje. Ekonomiškai stipriose šalyse, kur daug investuojama į visas ūkio sritis, dirbančiųjų žemės ūkyje yra mažiau, tačiau tai kvalifikuota ir brangi darbo jėga. Derliaus nuėmimo laikotarpiu, kai reikalinga daugiau darbo rankų, sezoniniam darbui samdoma pigesnė darbo jėga (jaunimas, imigrantai). Ekonomiškai silpnose šalyse sparčiai daugėja gyventojų, todėl darbo jėga pigi ir dažniausiai nekvalifikuota.
Ūkių dydis
Šiais laikais ūkiai naudoja našią techniką ir pažangias technologijas, remiasi mokslo tyrimais. Tai gali sau leisti tik stambūs ūkiai, kurie turi sukaupę didžiulį kapitalą. Todėl ekonomiškai stipriose šalyse vyrauja stambūs ūkiai, nes maži ūkiai neišgali konkuruoti ir nyksta. Dažnai stambūs ūkiai yra agropramoninės įmonės, kurios ne tik gamina ir perdirba produkciją, bet ir prekiauja. Ekonomiškai silpnose šalyse, daugėjant gyventojų, susidaro ūkių smulkėjimo tendencija, o tai trukdo ūkius tinkamai mechanizuoti, krinta ūkių našumas, mažėja produkcijos.
Agropramoninė įmonė
Didžiulis ūkis, kuris ne tik augina, perdirba produkciją, bet ir ja prekiauja.
Žemės valdymo ypatumai
Žemė gali būti ūkininko nuosavybė, gali būti nuomojama arba priklausyti valstybei. Ekonomiškai stipriose valstybėse dažniausiai dirbama žemė yra ūkininko arba priklauso žemės ūkio bendrovėms. Ūkyje reikalinga darbo jėga paprastai yra samdoma. Ekonomiškai silpnose šalyse žemė priklauso stambiesiems žemvaldžiams, kurie patys žemės nedirba. Jie nuomoja žemę valstiečiams, kurie turi žemės mažai arba neturi iš viso. Už nuomą reikia atiduoti nemažą dalį pajamų arba produkcijos, todėl nebelieka lėšų investuoti į sėklas, trąšas ar techniką.
Vyriausybės politika
Vyriausybė vykdo tam tikrą žemės ūkio politiką. Valstybė gali paremti ūkininkus dotacijomis, sumažinti arba iš viso atleisti nuo mokesčių, nustatyti supirkimo kainas, gamybos ir realizavimo kvotas. Pvz., Vakarų Europoje didesnę dalį su žemės ūkiu susijusių klausimų sprendžia Europos Sąjunga. Bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika reguliuoja dotacijų ir kvotų dydį, skatina ūkių modernizaciją.
